Karl Marx
Pilietinis karas Prancūzijoje
Parašė: Karlas Marksas; patvirtinta Tarptautinės Darbininkų Asociacijos Generalinės Tarybos posėdyje 1870 m. liepos 23 d.
Išspausdinta tuo pat laiku lapelių pavidalu anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis.
Tekstas: pagal lapelio tekstą, versta iš anglų kalbos
1864 m. lapkričio men. „Tarptautinės Darbininkų Asociacijos Steigiamajame Manifeste“ mes sakėme:
„Jeigu darbininkų klasės išvadavimas reikalauja darbininkų broliškos vienybės ir bendradarbiavimo, tai kaipgi jie gali atlikti šį didį uždavinį, kai užsienio politika, siekdama nusikalstamų tikslų, kursto nacionalinius prietarus ir grobiamuosiuose karuose lieja liaudies kraują ir eikvoja jos turtą?“
Ir mes apibūdinome užsienio politiką, kurios siekia Internacionalas, šiais žodžiais:
„...kad paprasti dorovės ir teisingumo dėsniai, kuriais turi vadovautis tarpusavio santykiuose atskiri asmenys, taptų aukščiausiais įstatymais ir tautų tarpusavio santykiuose“.
Nenuostabu, kad Luji Bonapartas, kuris uzurpavo savo valdžią, pasinaudojęs klasių kova Prancūzijoje, ir išlaikė ją padedamas eilės užsienio karų, iš pat pradžių žiūrėjo į Internacionalą kaip i pavojingą priešą. Plebiscito[1] išvakarėse jis suruošia žygį prieš Tarptautinės Darbininkų Asociacijos tvarkomųjų komisijų narius Paryžiuje, Lijone, Ruane, Marselyje, Breste — žodžiu, visoje Prancūzijoje, prisidengdamas tuo, kad Internacionalas esąs slaptа draugija ir rengiąs sąmokslą jį užmušti; šio prasimanymo absurdiškumas buvo greitai jo paties teisėjų nustatytas. Kokia buvo tikroji Internacionalo Prancūzijos sekcijų kaltė? Tai, kad jos atvirai ir atkakliai tvirtino Prancūzijos liaudžiai, kad dalyvauti plebiscite reiškia balsuoti už vidaus despotizmą ir užsienio karą. Ir tikrai, jų darbas buvo tai, kad visuose didžiuosiuose miestuose, visuose Prancūzijos pramonės centruose darbininkų klasė stojo kaip vienas žmogus atmesti plebiscito. Deja, darbininkų balsus persvėrė gilus kaimo rajonų tamsumas. Europos biržos, vyriausybės, viešpataujančios klasės ir spauda sveikino plebisсitą kaip puikią Prancūzijos imperatoriaus pergalę prieš Prancūzijos darbininkų klasę; o iš tikrųjų tai buvo ženklas žudyti ne vieną asmenį, bet ištisas tautas.
Karinis 1870 m. liepos mėn. sąmokslas[2] tėra tiktai pataisytas 1851 metų gruodžio mėn. valstybės perversmo leidimas. Iš pirmo žvilgsnio dalykas atrodė toks absurdiškas, kad Prancūzija nenorėjo tikėti karo gandų rimtumu. Daug noriau ji tikėjo deputatui, kuris karingose ministrų kalbose matė paprastą biržos manevrą. Kai pagaliau liepos 15 d. Įstatymų leidžiamajam organui buvo oficialiai pranešta apie karą, visa opozicija atsisakė patvirtinti preliminarines išlaidas; net Tjeras pasmerkė karą kaip kažką „šlykštų“; visi nepriklausomi Paryžiaus laikraščiai pasmerkė jį, ir, nuostabus dalykas, beveik visa provincijos spauda jiems vieningai pritarė.
Tuo tarpu Internacionalo Paryžiaus nariai vėl ėmėsi darbo. Liepos 12 d. laikraštyje „Réveil“[3] jie paskelbė manifestą: „Visų nacijų darbininkams“, iš kurio mes pateikiame šias ištraukas:
„Politinės ambicijos, prisidengdamos Europos pusiausvyra ir nacionalinės garbės gynimu, vėl grasina visuotinei taikai. Prancūzijos, Vokietijos, Ispanijos darbininkai! Sujunkime savo balsus į vieną bendrą pasipiktinimo karu šauksmą!.. Karas dėl klausimo, kam vyrauti, arba karas vienos kurios dinastijos interesais darbininkų akyse negali būti kuo kitu kaip tik nusikalstama beprotybe. Mes, — tie, kurie trokšta taikos, darbo ir laisvės, — mes garsiai protestuojame prieš karingus riksmus tų, kurie nuo „kraujo duoklės“ gali atsipirkti ir kuriems visuomenės nelaimė tėra naujų spekuliacijų šaltinis!.. Broliai Vokietijoje! Vienintelis mūsų nesantaikos rezultatas būtų visiška despotizmo pergalė abiejose Reino pusėse... Visų šalių darbininkai! Kokie bebūtų šiuo momentu mūsų bendrų pastangų rezultatai, mes, Tarptautinės Darbininkų Asociacijos nariai, kurie nepripažįstame jokių valstybės sienų, mes siunčiame jums, kaip nesuardomo solidarumo laidą, Prancūzijos darbininkų linkėjimus ir sveikinimus“.
Paskui šį mūsų Paryžiaus sekcijų manifestą sekė daugybė panašių prancūziškų atsišaukimų, iš kurių mes čia galime pacituoti tiktai vieną Neji prie Senos sekcijos deklaraciją, paskelbtą liepos 22 d. laikraštyje „Marseillaise“[4].
„Аг šis karas teisingas? Ne! Ar šis karas nacionalinis? Ne! Tai grynai dinastinis karas. Vardan teisingumo, demokratijos, vardan tikrųjų Prancūzijos interesų mes ištisai ir energingai prisijungiame prie Internacionalo protestų prieš karą“.
Šie protestai išreiškė tikruosius Prancūzijos darbininkų jausmus, kaip netrukus aiškiai parodė vienas įdomus įvykis. Kai „Gruodžio 10 dienos“ gaują, pirmą sykį suorganizuotą Luji Bonaparto prezidentavimo metu, apvilko darbininkų palaidinėmis ir išleido į Paryžiaus gatves su indėnų karo šokių pagalba sukurstyti karo karštligės, tikrieji priemiesčių darbininkai atsakė tokiomis įspūdingomis taikos demonstracijomis, kad policijos prefektas Pjetris nusprendė iš karto padaryti galą visoms tolesnėms gatvinėms demonstracijoms tuo pretekstu, kad ištikimoji Paryžiaus liaudis pakankamai parodžiusi savo ilgai tramdytą patriotizmą ir savo neišsenkamą karo entuziazmą.
Kad ir kuo baigtųsi Luji Bonaparto karas su Prūsija, Antrosios imperijos laidotuvių varpas jau nuskambėjo Paryžiuje. Antroji imperija baigsis tuo pačiu, kuo ji prasidėjo: pasigailėtina parodija. Bet nereikia užmiršti. kad kaip tik Europos vyriausybės ir viešpataujančiosios klasės įgalino Luji Bonapartą aštuoniolika metų vaidinti žiaurų restauruotosios imperijos farsą.
Iš Vokietijos pusės šis karas yra apsigynimo karas. Bet kas sudarė tokią padėtį, kad Vokietija turėjo gintis? Kas įgalino Luji Bonapartą kariauti prieš Vokietiją? Prūsija! Ne kas kitas kaip Bismarkas konspiravo su tuo pačiu Luji Bonapartu, turėdamas tikslą nuslopinti Prūsijos viduje demokratinę opoziciją ir Vokietiją atiduoti Hohencolernų dinastijai. Jeigu mūšis ties Sadova[5] būtų buvęs pralaimėtas, о ne laimėtas, Prancūzijos batalijonai būtų užplūdę Vokietiją kaip Prūsijos sąjungininkai. Argi po pergalės Prūsija nors akimirksnį pagalvojo priešais pavergtą Prancūziją pastatyti laisvą Vokietiją? Kaip tik atvirkščiai! Ji rūpestingai saugojo visas įgimtąsias savo senosios sistemos grožybes ir priedo dar pasiskolino iš Antrosios imperijos visas jos suktybes: jos faktinį despotizmą ir melagingą demokratiškumą, jos politinius fokusus ir finansines apgavystes, jos pompastiškas frazes ir žemiausią sukčiavimą. Bonapartistinis režimas, kuris iki šiol klestėjo tiktai vienoje Reino pusėje, tuo būdu surado savo gyvavaizdį antroje jo pusėje. O iš tokios dalykų padėties ko galima susilaukti, išskyrus karą?
Jeigu Vokietijos darbininkų klasė leis šiam karui netekti savo grynai gynybinio pobūdžio ir išsigimti į karą prieš Prancūzijos. tautą, — tada ir pergalė ir pralaimėjimas bus vienodai pražūtingi. Visos tos nelaimės, kurios ištiko Vokietiją po vadinamojo išsivadavimo karo[6], vėl užgrius ją su dar didesniu žiaurumu.
Tačiau Internacionalo principai perdaug plačiai paplito ir įleido pernelyg gilias šaknis Vokietijos darbininkų klasėje, kad mums reikėtų bijotis tokios liūdnos pabaigos. Prancūzijos darbininkų balsas rado atgarsį Vokietijoje. Didžiulis darbininku susirinkimas Braunšveige liepos 16 d. išreiškė savo visišką solidarumą su Paryžiaus manifestu, ryžtingai atmetė bet kurią mintį apie nacionalinę neapykantą Prancūzijai ir priėmė rezoliuciją, kur pasakyta:
„Mes esame bet kurių karų priešai, bet visų pirma dinastinių karų priešai... Su giliu liūdesiu ir skausmu mes esame priversti dalyvauti gynybiniame kare, kaip neišvengiamoje blogybėje; bet tuo pat metu mes kviečiame visą Vokietijos darbininkų klasę, kad ji padarytų negalimą tokios baisios socialinės nelaimės pasikartojimą, siekdama iškovoti tautoms galią pačioms spręsti taikos ir karo klausimą ir tuo būdu padaryti tautas savo pačių likimo viešpačiais“.
Chemnice 50 000 Saksonijos darbininkų atstovavusių įgaliotinių susirinkimas vienbalsiai priėmė šią rezoliuciją:
„Vokietijos demokratijos aplamai ir, atskirai imant, įeinančių į socialdemokratų partiją darbininkų vardu mes pareiškiame, kad šis karas yra išimtinai dinastinis... Mes su džiaugsmu spaudžiame brolišką ranką, mums Prancūzijos darbininkų ištiestą. Atsimindami Tarptautinės Darbininkų Asociacijos lozungą: „Visų šalių proletarai, vienykitės!“, mes niekados neužmiršime, kad visų šalių darbininkai yra mūsų bičiuliai, о visų šalių despotai — mūsų priešai“.
Internacionalo Berlyno sekcija taip pat atsakė į Paryžiaus manifestą:
„Mes iš visos širdies pritariame jūsų protestui... Mes iškilmingai pasižadame, kad nei trimitų garsas, nei patrankų griaudimas, nei pergalė, nei pralaimėjimas nenukreips mūsų nuo bendrojo mūsų reikalo suvienyti visų šalių darbininkus“.
Tebūnie taip!
Šios savižudinės kovos užpakalyje tykoja grėsminga Rusijos figūra. Blogas ženklas yra tai, kad šiam karui signalas buvo duotas kaip tik tuo momentu, kai Rusijos vyriausybė buvo užbaigusi statyti svarbius strateginiu požiūriu geležinkelius ir jau sukoncentravo kariuomenę Pruto kryptimi. Nors vokiečiai ir turi teisę tikėtis simpatijų savo gynybiniame kare prieš bonapartistinį užpuolimą, — jie tučtuojau neteks šių simpatijų, kai tiktai leis Prūsijos vyriausybei pasikviesti į pagalbą kazokus ar bent priimti jų pagalbą. Tegu jie atsimins, kad Vokietija po savo išsivadavimo karo prieš Napoleoną I ištisus dešimtmečius gulėjo bejėgė po caro kojomis.
Anglijos darbininkų klasė tiesia brolišką ranką Prancūzijos ir Vokietijos darbininkams. Ji giliai įsitikinusi, kad, kaip bepasibaigtų būsimasis biaurus karas, visų šalių darbininkų sąjunga pagaliau išraus su šaknimis visus karus. Tuo metu, kai oficialioji Prancūzija ir oficialioji Vokietija puola į brolžudišką karą, Prancūzijos ir Vokietijos darbininkai siunčia vieni antriems taikos ir draugiškumo linkėjimus. Jau vienas šis didysis faktas, neturįs sau lygaus istorijoje, atskleidžia šviesesnės ateities viltį. Jis parodo, kad, priešingai senajai visuomenei su jos ekonominiu skurdu ir politiniu beprotiškumu, gimsta nauja visuomenė, kurios tarptautinis principas bus taika, nes kiekviena tauta turės tą patį valdovą — darbą!
Šios naujosios visuomenės skelbėjas yra Tarptautinė Darbininkų Asociacija.
Londonas, 1870 m. liepos 23 d.
[1] Plebiscitas (visuotinis tautos balsavimas) buvo Napoleono III įvykdytas 1870 m. gegužės mėn. neva liaudies masių pažiūrai į imperiją išaiškinti. Klausimai buvo taip suformuluoti, kad negalima buvo išreikšti nepritarimo Napoleono III politikai, tuo pačiu nepasisakant prieš bet kurias, demokratines reformas. I Internacionalo sekcijos Prancūzijoje demaskavo šį femagoginį manevrą ir siūlė savo nariams susilaikyti nuo balsavimo.
[2] 1870 m. liepos 19 d. prasidėjo Prancūzijos—Prūsijos karas.
[3] „Réveil“ („Atbudimas“) — kairiųjų respublikonų laikraštis, įsteigtas Šarlio Delekliuzo; ėjo Paryžiuje nuo 1868 m. iki 1871 m. sausio mėn.
[4] „Marseillaise“ („Marseljetė“) — kairiųjų respublikonų laikraštis; buvo Anrio Rošioro leidžiamas Paryžiuje nuo 1869 m. gruodžio mėn. iki 1870 m. rugsėjo 9 d.
[5] Mūšis ties Sadova (Bohemijoje) buvo lemiamos kautynės Austrijos— Prūsijos 1866 m. kare; šis karas baigėsi Prūsijos pergale prieš Austriją.
[6] Karas prieš Napoleoną I 1813—1815 m., kurio rezultatas buvo senosios tvarkos restauravimas ir feodalinio Vokietijos susiskaldymo išlikimas.