Tarptautinė Darbininkų Asociacija
Parašė: Karlas Marksas 1864 m. spalio 21–27 d.
Išspausdinta atskira brošiūra anglų kalba Londone 1864 m. lapkričio mėn. Tuo pat laiku išspausdinta vokiečių kalba laikraštyje „Social-Demokrat“ 1864 m. gruodžio 21 ir 30 d.
Šaltinis: Karl Marx, Friedrich Engels. Rinktiniai raštai (Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1949), 1:317-325
Išleista: pagal brošiūros tekstą
Vertimas: iš anglų kalbos
Suskaitmenino: Baltoji Rožytė
Darbininkai!
Kad darbo masių skurdas nuo 1848 m. iki 1864 m. nesumažėjo, — tai neginčijamas faktas, nors tuo tarpu pramonės išsivystymo ir prekybos išaugimo atžvilgiu šis laikotarpis neturi sau lygaus istorijoje. 1850 m. vienas saikingas, gerai informuotas britų buržuazijos organas pranašavo, kad jeigu Anglijos importas ir eksportas išaugs 50%, tai pauperizmui šioje šalyje ateis galas. Deja! 1864 m. balandžio 7 d. iždo kancleris nudžiugino savo parlamentinę auditoriją, pareikšdamas, kad bendroji Anglijos importo ir eksporto suma 1863 m. padidėjo
„iki 443 955 000 svarų sterlingų. Ši nuostabi suma yra beveik tris kartus didesnė už palyginti neseniai praėjusios 1843 metų epochos prekybos apyvartos sumą“.
Tuo pat laiku kancleris iškalbingai kalbėjo apie „skurdą“. „Pagalvokite, — šaukė jis, — apie tuos, kurie yra ant skurdo slenksčio“, apie „darbo užmokestį, kuris... nepakilo“, apie „žmonių gyvenimą... kuris devyniuose atvejuose iš dešimties tėra kova dėl būvio!“ Bet jis nutylėjo apie airių tautą, kurią šiaurėje palaipsniui išstumia mašinos, o pietuose — avių bandos; beje, net avių skaičius šioje nelaimingoje šalyje mažėja, tiesa, ne taip sparčiai, kaip žmonių skaičius. Jis nepakartojo to, apie ką buvo tik ką prasitarę aukštieji aristokratijos atstovai staigios juos apėmusios baimės priepuolyje. Kai panika, kurią sukėlė „smaugėjai“[1], pasiekė tam tikrą dydį, lordų rūmai nutarė ištirti katorgas ir ištremties vietas ir paskelbti rezultatus ataskaitos pavidalu. Tiesa išėjo aikštėn storos 1863 m. Mėlynosios knygos puslapiuose, ir oficialiai patvirtintais faktais ir skaičiais buvo įrodyta, kad Anglijoje ir Skotijoje blogiausi kriminaliniai nusikaltėliai — katorgininkai — dirba žymiai mažiau ir valgo daug geriau, negu Anglijos ir Skotijos žemės ūkio darbininkai. Bet tai dar ne viskas. Kai dėl pilietinio karo Amerikoje Lankaširo ir Češiro darbininkai buvo išmesti į gatvę, tie patys lordų rūmai nusiuntė į pramonės rajonus gydytoją nustatyti to minimalinio grynanglio ir azoto kiekio, kuris, pateiktas pigiausia kaina ir paprasčiausiu pavidalu, vidutiniškai būtų pakankamas „apsisaugoti nuo ligų, kurias sukelia badas“. Dr. Smitas, medicinos įgaliotinis, nustatė, kad 28 000 granų grynanglio ir 1 330 granų azoto per savaitę sudaro tą minimumą, kuris gali palaikyti vidutinio suaugusio žmogaus gyvybę... kaip tik tame lygyje, žemiau kurio prasideda bado sukeliami susirgimai; jis, be to, surado, kad šis kiekis beveik tiksliai atitinka tą skurdų maistą, kuriuo, kraštutinio vargo prislėgti, faktiškai turi pasitenkinti medvilnės fabrikų darbininkai(2). Bet paklausykite toliau. Tas pats mokytasis daktaras, kuriam laikui praslinkus, buvo Slaptosios tarybos medicinos skyriaus vėl nusiųstas ištirti darbininkų klasės neturtingiausios dalies maitinimosi. Jo tyrinėjimo rezultatai išdėstyti ,,Šeštojoje sanitarinėje ataskaitoje“, šiais metais išleistoje parlamentui įsakius. Ką gi surado šis daktaras? Kad šilko audinių audėjai, siuvėjos, pirštinių dirbėjai, kojinių mezgėjai ir kiti darbininkai metai po metų neturi net to minimalaus maisto, kuris išduodamas bedarbiams medvilnės pramonės darbininkams, to grynanglio ir azoto kiekio, kuris „kaip tik pakankamas apsisaugoti nuo ligų, kurias sukelia badas“.
„Be to, — skaitome mes ataskaitoje, — ištyrus žemės ūkyje dirbančių gyventojų šeimas, pasirodė, kad daugiau kaip penktoji šių šeimų dalis negauna būtino grynanglio minimumo, kad daugiau kaip trečioji šių šeimų dalis negauna būtino azoto minimumo ir kad trijose grafystėse (Berkšire, Oksfordšire ir Somersetšire) azotinių medžiagų stoka maiste yra įprastas reiškinys“.
„Reikia atsiminti, — prideda oficiali ataskaita, — kad maisto stoka yra ypatingai sunkiai pakeliama ir kad paprastai maitinimosi pablogėjimas pastebimas tiktai po kitų įvairios rūšies trūkumų... Net švaros palaikymas pasirodo besąs brangus arba sunkus, ir jeigu savigarbos jausmas vis dėlto paskatina būti švariam, tai kiekviena tokia pastanga reiškia papildomas bado kančias“.
„Tai verčia liūdnai susimąstyti, ypač atsiminus, kad skurdas, apie kurį kalbama, visai nėra užsitarnauta bausmė už tingėjimą; visais nurodytais atvejais tai yra dirbančių gyventojų skurdas. Iš tikrųjų, darbas, už kurį darbininkai gauna šį skurdų maistą, dauguma atvejų pasirodo nepaprastai ilgas“.
Ataskaita pateikia keistą ir visai nelauktą faktą, kad „iš visų Jungtinės karalystės dalių“ — Anglijos, Uelso, Škotijos ir Airijos — „kaip tik Anglijoje“, turtingiausioje karalystės dalyje, „žemės ūkio gyventojai maitinasi blogiausiai“; bet net Berkširo, Oksfordširo ir Somersetširo žemės ūkio darbininkai maitinasi geriau, negu didžiulis skaičius kvalifikuotų naminės pramonės darbininkų rytinėje Londono dalyje.
Tokie yra oficialūs duomenys, paskelbti parlamentui įsakius 1864 m., auksiniame laisvosios prekybos amžiuje, tuo pačiu metų, kai iždo kancleris pranešė žemiesiems rūmams, kad „vidutinio darbininko būklė Didžiojoje Britanijoje pagerėjo tokiu laipsniu, kurį reikia pripažinti išimtiniu ir neturėjusiu sau lygaus nė vienoje šalyje ir nė vienoje epochoje“. Šiai oficialiai gražbylystei griežtai prieštarauja sausa oficialios sanitarinės ataskaitos pastaba:
„Kalbant apie visuomeninę šalies sveikatą, turima galvoje jos gyventojų masių sveikata, о šios masės vargu ar bus sveikos, jeigu joms iki pat jų apačios nebus užtikrinta nors šiokia tokia gerovė“.
Apakintas liudijančių apie „nacijos progresą“ statistinių skaitmenų žaismo, nepaprasto susižavėjimo pagautas, iždo kancleris sušunka:
„Nuo 1842 m. iki 1852 m. apdedamos mokesčiais krašto pajamos pakilo 6%... Per aštuonerius metus, nuo 1853 m. iki 1861 m., jos pakilo 20%, jeigu pagrindu laikysime 1853 m. pajamas! Faktas tiek nuostabus, kad jis atrodo beveik neįtikimas! .. Šis svaiginąs turto ir galios augimas. — prideda p. Gladstonas, — visiškai apsiriboja turtingosiomis klasėmis!“
Jeigu jūs norite sužinoti, kuriomis sąlygomis, sukeliančiomis sveikatos netekimą, demoralizaciją ir protinį išsigimimą, darbininkų klasė kurdavo ir tebekuria šį „svaiginantį turto ir galios augimą, kuris visiškai apsiriboja turtingosiomis klasėmis“, tai pažvelkite į spaustuvių ir vyrų bei moterų drabužių siuvyklų aprašymą paskutinėje oficialioje sanitarinėje ataskaitoje. Sugretinkite su aukščiau pateiktuoju teiginiu 1863 m. išleistą „Vaikų darbo komisijos ataskaitą“, kurioje, pavyzdžiui, pranešama, kad „puodžiai, tiek vyrai, tiek ir moterys, fiziniu ir protiniu atžvilgiu yra labiausiai išsigimstanti gyventojų grupė“, kad „nesveikas kūdikis savo ruožtu tampa nesveiku tėvu“, kad „progresuojąs rasės blogėjimas yra neišvengiamas“ ir kad „Stafordširo gyventojų išsigimimas būtų dar žymesnis, jeigu nuolat neatvyktų žmonių iš kaimyninių vietovių ir nebūtų santuokų su sveikesnėmis gyventojų grupėmis“. Peržiūrėkite Mėlynąją knygą su Trimenhiro pranešimu apie kepėjų pameistrių skundus! O kas nesudrebėjo, išgirdęs paradoksalų fabrikų inspektorių pareiškimą, oficialios gimimų ir mirimų statistikos patvirtintą, kad Lankaširo darbininkai, kai jie dėl medvilnės stokos laikinai nutraukė darbą medvilnės fabrikuose ir turėjo pasitenkinti bado daviniu, — iš tikrųjų tapo sveikesni, vaikų mirtingumas šiuo laikotarpiu sumažėjo, nes motinos pagaliau galėjo juos maitinti krūtimi, o ne opijaus mikstūra?
Bet pažvelkime dar kartą į kitą medalio pusę! Pajamų ir turto mokesčių apyskaita, pateikta žemiesiems rūmams 1864 m. liepos 20 d., parodo mums, kad, mokesčių inspektoriaus įvertinimu, asmenų, turinčių metinių pajamų 50 000 svarų sterlingų ir daugiau, skaičius nuo 1862 m. balandžio 5 d. iki 1863 m. balandžio 5 d. padidėjo 13, t. y. šių asmenų skaičius per vienerius metus nuo 67 išaugo iki 80. Iš tos pačios apyskaitos paaiškėja, kad maždaug 3 000 žmonių kasmet pasidalija tarp savęs 25 000 000 svarų sterlingų pajamų, t. y. sumą, šiek tiek net viršijančią metines visos žemės ūkio darbininkų masės Anglijoje ir Uelse pajamas. Peržiūrėkite 1861 m. gyventojų surašymo duomenis ir pamatysite, kad žemės savininkų skaičius Anglijoje ir Uelse sumažėjo nuo 16 934 1851 metais iki 15 066 1861 metais; tai reiškia žemės nuosavybės koncentracijos padidėjimą per 10 metų 11%. Jeigu Anglijoje žemės nuosavybės koncentravimas nedaugelio rankose ir toliau vyks tokiu pat spartumu, tai žemės klausimas nepaprastai suprastės, kaip kad buvo Romos imperijoje, kai Neronas nusišypsojo, išgirdęs, kad pusė Afrikos provincijos priklauso šešiems savininkams.
Mes taip smulkiai sustojome ties šiais „faktais, kurie yra tiek nuostabūs, kad atrodo beveik neįtikimi“, todėl, kad Anglija užima pirmą vietą Europos prekyboje ir pramonėje. Atsiminkite, kad prieš keletą mėnesių vienas iš emigravusių Luji Filypo sūnų viešąi sveikino Anglijos žemės ūkio darbininkus, nes jų likimas esąs geresnis negu ne tiek laimingų jų draugų, esančių anapus Lamanšo. Iš tikrųjų, kiek kitokiomis vietos sąlygomis ir mažesniu mastu tie patys faktai, kaip ir Anglijoje, kartojasi visose pramoninėse ir priešakinėse kontinento šalyse. Visose šiose šalyse nuo 1848 m. negirdetai išsivystė pramonė ir išsiplėtė importas ir eksportas. Visose šiose šalyse „turto ir galios augimas, kuris visiškai apsiriboja turtingosiomis klasėmis“, iš tikrųjų buvo „svaiginantis“. Visose šiose šalyse, taip pat kaip ir Anglijoje, realus darbo užmokestis darbininkų klasės mažumai kiek pakilo, tuo tarpu daugumai nominalaus darbo užmokesčio pakilimas tiek pat mažai reiškė realų gerovės pakilimą, kaip, pavyzdžiui, Londono beturčių namų arba našlaičių prieglaudos gyventojams — tas faktas, kad jiems išlaikyti reikalingi produktai 1861 m. atsiėjo 9 svarus sterlingų 15 šilingų 8 pensus vietoje 7 svarų sterlingų 7 šilingų 4 pensų 1852 metais. Visur plačiosios darbininkų klasės masės smuko vis žemiau ir žemiau, mažiausia bent tokiu pat laipsniu, kuriuo virš jų esančios klasės kilo aukštyn visuomeninėmis kopėčiomis. Visose Europos šalyse dabar tapo aiškia tiesa kiekvienam nešališkam protui, kad nei mašinų tobulinimas, nei mokslo taikymas gamybai, nei susisiekimo priemonių gerinimas, nei naujos kolonijos, nei emigracija, nei rinkų plėtimas, nei prekybos laisvė, nei visa tai, paimta drauge, nepašalins darbo masių skurdo; esant ydingam šiuolaikiniam pagrindui, kiekvienas naujas gamybinių darbo jėgų išvystymas neišvengiamai pagilina visuomeninius prieštaravimus ir paaštrina visuomeninius antagonizmus. Neigia tai tiktai žmonės, kurie yra suinteresuoti užliūliuoti kitus melagingomis viltimis. Šios „svaiginančios“ ekonominio progreso epochos metu bado mirtis Britų imperijos sostinėje beveik įgijo nuolatinio visuomeninio reiškinio pobūdį. Šis laikotarpis pasaulio metraščiuose pažymėtas vis dažniau pasikartojančiu, vis platesnio masto ir vis pražūtingiau veikiančiu socialiniu maru, kuris vadinamas prekybos ir pramonės krize.
Nepavykus 1848 m. revoliucijoms, visos darbininkų klasės partinės organizacijos ir visi partinės spaudos organai kontinente buvo šiurkščios prievartos sunaikinti, labiausiai priešakiniai darbininkų klasės sūnūs nusiminę pabėgo į užatlantinę respubliką, ir neilgaamžės išsivadavimo svajonės išnyko, atėjus pramoninei karštligei, moraliniam supuvimui ir politinei reakcijai. Kontinento darbininkų klasės pralaimėjimas, įvykęs iš dalies dėl veikusios tada, kaip ir dabar, broliškoje sąjungoje su Sankt-Peterburgo kabinetu Anglijos vyriausybės diplomatijos, greitai išplėtė savo užkrečiamą įtaką ir Anglijai. Klasės brolių pralaimėjimas kontinente Anglijos darbininkų klasę atvedė į nusiminimą ir pakirto joje tikėjimą savo pačios reikalu, o žemės ir pinigų magnatams jis grąžino jų kiek susvyravusį pasitikėjimą savimi. Jie įžūliai atsiėmė atgal nuolaidas, kurios jau buvo paskelbtos. Naujų auksingų žemės plotų atradimas sukėlė didžiulę emigraciją, dėl kurios Britanijos proletariatas turėjo neatlyginamų nuostolių. Kiti, anksčiau buvę aktyvūs jo atstovai, sugundyti laikinai padaugėjusio darbo ir darbo užmokesčio kiekio, virto „politiniais streiklaužiais“. Visi mėginimai palaikyti arba pertvarkyti čartistų judėjimą susilaukė aiškios nesėkmės; darbininkų klasės spaudos organai vienas po kito užsidarė dėl masių abejingumo; iš tikrųjų, niekados anksčiau Anglijos darbininkų klasė nebuvo taip susitaiksčiusi su politinės menkystos padėtimi. Jei anksčiau tarp Anglijos darbininkų klasės ir kontinento darbininkų klasės nebuvo veiksmų solidarumo, tai dabar bent buvo pastebimas pralaimėjimo solidarumas.
Ir vis dėlto nuo 1848 m. revoliucijų praėjęs laikotarpis turėjo ir teigiamų bruožų. Čia pažymėsime tik du stambius faktus.
Po trijų dešimčių metų kovos, kurią Anglijos darbininkų klasė kovojo nuostabiai atkakliai, ji pasinaudojo laikinu skilimu tarp žemvaldinės ir piniginės aristokratijos, kad išgautų dešimties valandų darbo dienos įstatymą. Nepaprastai palankios šio įstatymo pasekmės fabrikų darbininkams fiziniu, moraliniu ir protiniu atžvilgiu, kurios kas pusė metų buvo pažymimos fabrikų inspektorių ataskaitose, yra dabar visuotinai pripažintos. Europos vyriausybių dauguma turėjo priimti, su didesniais ar mažesniais pakeitimais, Anglijos fabrikų įstatymą, ir pats Anglijos parlamentas yra priverstas kasmet plėsti šio įstatymo veikimo sritį. Bet ši darbininkams naudinga priemonė, be savo praktinės reikšmės, turėjo dar kažką kitą, kas padėjo jos nuostabiai sėkmei. Žinomiausių savo mokslininkų, kaip kad dr. Juras, profesorius Senioras ir kiti tos pat rūšies išminčiai, lūpomis buržuazija pranašavo ir be perstojo tvirtino, kad bet kuris įstatyminis darbo laiko apribojimas turi nuskambėti kaip laidotuvių varpas britų pramonei, kuri, kaip vampiras, tegali gyventi tik misdama krauju ir, be to dar, vaikų krauju. Senovėje vaikų žudymas buvo mistinė Molocho religijos apeiga, bet ji buvo praktikuojama tiktai kai kuriais nepaprastai iškilmingais atvejais, ne dažniau, tur būt, kaip vieną kartą per metus; be to, Molochas nebuvo išimtinai linkęs į beturčių vaikus. Kova dėl įstatyminio darbo laiko apribojimo siautėjo dar audringiau, nes, neminint godžios buržuazijos baimės, čia reikalas lietė didelį ginčą, kuris ėjo tarp sudarančio buržuazijos politinę ekonomiją, pasiūlos ir paklausos dėsnio aklo viešpatavimo ir visuomeninės gamybos, tvarkomos visuomeninio numatymo, o tai sudaro darbininkų klasės politinės ekonomijos esmę. Todėl dešimties valandų darbo dienos įstatymas buvo ne tiktai svarbus praktinis laimėjimas, bet ir principo pergalė; buržuazijos politinė ekonomija pirmą kartą atvirai kapituliavo prieš darbininkų klasės politinę ekonomiją.
Bet ateityje turėjo įvykti dar žymesnė darbo politinės ekonomijos pergalė prieš nuosavybės politinę ekonomiją. Mes kalbame apie kooperatinį judėjimą, ypatingai apie kooperatinius fabrikus, kuriuos be jokios paramos įkūrė nedaugelio drąsių „rankų“ („hands“)[3] pastangos. Šių didžių socialinių eksperimentų reikšmė negali būti pervertinta. Ne žodžiais, bet darbais darbininkai įrodė, kad stambaus masto gamyba, atliekama, be to, sutinkamai su šių laikų mokslo reikalavimais, yra įmanoma be šeimininkų klasės, kuri naudojasi samdomų darbininkų klasės darbu; jie įrodė, kad sėkmingai gamybai darbo įrankiai visai neturi būti monopolizuoti kaip įrankiai viešpatauti ant darbininko ir jam apiplėšti ir kad, panašiai kaip vergų ir baudžiauninkų darbas, samdomasis darbas tėra tik pereinama ir žemiausioji forma, kuri turi užleisti vietą asocijuotajam darbui, atliekamam savanoriškai, su užsidegimu ir džiaugsmu. Anglijoje kooperatinės sistemos daigai buvo pasėti Roberto Oueno; eksperimentai, kuriuos padarė darbininkai kontinente, yra praktinė išvada iš teorijų, kurios 1848 metais buvo ne išrastos, bet garsiai paskelbtos.
Tuo pat metu 1848—1864 m. patyrimas neabejotinai įrodė, jog, kad ir kaip kooperatinis darbas bebūtų puikus iš principo ir naudingas praktikoje, jis niekados nepajėgs nei sulaikyti geometrine progresija vykstančio monopolijų augimo, nei išvaduoti masių, nei net pastebimai palengvinti jų skurdo naštos, kol jis neišeina iš siauro atskirų darbininkų atsitiktinių pastangų rato. Kaip tik todėl tikriausiai geranoriai aristokratai, buržuaziniai plepiai-filantropai ir net pedantai-ekonomistai — visi kaip vienas staiga ėmė pasibiaurėjimą sukeliančių būdu girti tą pačią kooperatinio darbo sistemą, kurią jie veltui stengėsi pražudyti užuomazgoje, kurią jie buvo išjuokę kaip svajotojų utopiją arba pasmerkę kaip socialistų šventvagystę. Kad išvaduotų darbo mases, kooperatinis darbas turi vystytis visos nacijos mastu ir, vadinasi, visos nacijos lėšomis. Bet žemės magnatai ir kapitalo magnatai visados naudosis savo politinėmis privilegijomis, kad apgintų ir įamžintų savo ekonomines monopolijas. Jie ne tiktai nepadės darbo išvadavimo reikalui, bet, priešingai, ir toliau statys įvairiausias kliūtis jo kelyje. Atsiminkite apie pasityčiojimus, su kuriais lordas Palmerstonas pastarosios parlamento sesijos metu užsipuolė Airijos fermerių teisių įstatymo projekto gynėjus. „Žemieji rūmai, — sušuko jis, — yra žemvaldžių rūmai“.
Todėl politinės valdžios išsikovojimas tapo didžiu darbininkų klasės uždaviniu. Darbininkai, matyti, tai suprato, nes Anglijoje, Vokietijoje, Italijoje ir Prancūzijoje vienu metu prasidėjo pagyvėjimas ir vienu metu buvo imtasi žygių darbininkų partijai politiškai reorganizuoti.
Vieną iš pasisekimo elementų — gausingumą — darbininkai jau turi; bet gausingumas tiktai tada nulemia dalyką, kai masė yra organizacijos suvienyta ir mokslo vadovaujama. Praeities patyrimas parodė, kad nepaisymas broliškos sąjungos, kuri turi rišti įvairių šalių darbininkus ir skatinti juos tvirtai laikytis išvien jų kovoje dėl išsivadavimo, yra baudžiamas bendru jų išskaidytų pastangų pralaimėjimu. Ši mintis paskatino įvairių šalių darbininkus, susirinkusius 1864 m. rugsėjo 28 d. viešame posėdyje Sent Martins Hole, įsteigti Tarptautinę Asociaciją.
Dar vienas įsitikinimas įkvėpė šio susirinkimo dalyvius.
Jeigu darbininkų klasės išvadavimas reikalauja darbininkų broliškos vienybės ir bendradarbiavimo, tai kaipgi jie gali atlikti šį didį uždavinį, kai užsienio politika, siekdama nusikalstamų tikslų, kursto nacionalinius prietarus ir grobiamuosiuose karuose lieja liaudies kraują ir eikvoja jos turtą? Ne viešpataujančių klasių išmintis, bet didvyriškas Anglijos darbininkų klasės pasipriešinimas jų nusikalstamai beprotybei išgelbėjo Vakarų Europą nuo gėdingo avantiūristiško kryžiaus žygio vergijai įamžinti ir išplėsti anoje Atlanto vandenyno pusėje. Begėdiškas pritarimas, apsimestinė užuojauta arba idiotiškas abejingumas, su kuriuo aukštosios Europos klasės žiūrėjo, kaip Rusija užiminėja Kaukazo kalnų tvirtoves ir žudo didvyriškąją Lenkiją, didžiuliai ir jokio pasipriešinimo nesutinką užgrobimai šios barbariškos valstybės, kurios galva yra Sankt-Peterburge, о rankos visuose Europos kabinetuose, parodė darbininkų klasei jos pareigą — pačiai įsisavinti tarptautinės politikos paslaptis, sekti diplomatinę savo vyriausybių veiklą ir prireikus priešintis jai visomis priemonėmis, kurios yra jos žinioje; o jeigu negalima sukliudyti šios veiklos — jungtis jai vienu metu demaskuoti ir siekti, kad paprasti dorovės ir teisingumo dėsniai, kuriais turi vadovautis tarpusavio santykiuose atskiri asmenys, taptų aukščiausiais įstatymais ir tautų tarpusavio santykiuose.
Kova dėl tokios užsienio politikos sudaro dalį bendros kovos dėl darbininkų klasės išsivadavimo.
Visų šalių proletarai, vienykitės!
[1] Smaugėjai (garroters) — taip vadino plėšikus, griebusius savo auką už gerklės. Šios rūšies užpuolimai ėmė dažnai kartotis Londone 60-jų metų pradžioje ir buvo svarstymo objektas parlamente.
(2) Vargu ar reikia priminti skaitytojui, kad grynanglis ir azotas, greta vandens ir kai kurių neorganinių medžiagų, sudaro žmogaus maisto žaliavą. Tačiau, kad galėtų maitinti žmogaus organizmą, šios paprastos cheminės sudedamosios dalys turi būti pateikiamos augalinių arba gyvulinių medžiagų pavidalu; bulvės, pavyzdžiui, susideda daugiausia iš grynanglio, tuo tarpu kvietinė duona turi grynanglio ir azoto reikiama proporcija. (Markso pastaba.)
[3] Hands — rankos, vartojamos taip pat darbininkams pažymėti.