Raphael Abramovitch
Julius Martov
Išleista lietuvių kalba: 1921 m.
Šaltinis: Raphael Abramovitch ir Julius Martov, „Į visas socialistines partijas ir profesines organizacijas“, Socialdemokratas, nr. 25 (1921 m. 23): 2–3.
Suskaitmenino: Baltoji Rožytė.
Teroras vėl šelsta Tarybų Rusuose.
Darbininkų ir valstiečių minios vis mažiau pasitiki bolševikų diktatūra, reikalauja laisvų rinkimų į tarybas, reikalauja, kad valdžia priklausytų nuo tarybų, žodžiu, reikalauja, kad būtų vykdoma tarybų konstitucija, kuri 3 metai kaip paskelbta, bet nė vienos dienos nebuvo vykdoma.
Gniužindama kiekvieną, kad ir ramiausį minių pasirodymą, bolševikų valdžia vėl pradėjo žiauriai pulti socialdemokratus, revoliucinius socialistus ir anarchistus. Ji puola tas organizuotas politines jėgas, kurios padeda darbininkų ir valstiečių revoliucinėm miniom sutvarkyti jų teisėtą protestą ir įstatyti visą judėjimą organizuotos kovos vagon.
Per tris mėnesius suimta visoj Rusijoj apie 2000 vienų tik Rusų Socialdemokratų Partijos narių. Areštuojamas kiekvienas, apie kurį tik žinoma, kad jis turi partijos nario bilietą, vis tiek ar žmogus ką daro, ar ne. Tas pats daroma ir su kitų revoliucinių partijų nariais.
Kalėjimai prikimšti. Petrograde, kalėjimo „Predvaritelnoje Zekliučenije“ kamerose, paskirtose vienam sėdėti, prigrūsta po 7 žmones. Kalėjimo sąlygos savo žiaurumu ir nešvarumu prašoko viską, kas Rusuose buvo savo laikais.
Suimtuosius moraliai kankina. Draugas Dan, vienas seniausių ir užsitarnavusių socialdemokratinio proletariato vadų, buvo pažadintas Petrogrado kalėjime trečią valandą naktį ir su juo buvo taip apseita, tartum Danas buvo paskirtas sušaudyt. Gi ištikrųjų jį tik perkėlė į pagarsėjusius Petro ir Povylo tvirtovės kazematus. Taip pat buvo elgiamasi ir su kitais Zinovjevo belaisviais. Žmonos kiauras dienas negaudavo sužinoti, kur pasidėjo jų vyrai, o kalėjime valdžia jas tikrino, kad visais daviniais remiantis reikia spėti, jie esą sušaudyti.
Kitiem kalinių siūloma juos paliuosuoti ta sąlyga, kad jie pasirašytų melagingai sudarytus parodymus apie nebūtus „sąmokslus“.
Kai kuriose vietose (Odesa) prieš areštus skleidžiama tyčia pagaminti atsišaukimai, kuriais šaukiama prie sukilimo, po kuriais dedama parašas tariamai socialistinių organizacijų. To provokatorių priemonės,—tai vis „Črezvičaikos“ bolševikų policijos, darbas.
Klaikios sąlygos, kuriose kaliniai gyvens veda prie ligų ir mirties. Senas kovotojas s.-demokratas Boris Baturski mirė nuo dėmėtosios šiltinės, užsikrėtęs kalėjime; jam atsisakė pakviesti savo laiku gydytoją. Sunkiai džiova susirgęs dr. Karavkin nebuvo iš kalėjimo paliuosuotas ir ten pasimirė.
Vilties nebetekę kaliniai stveriasi badavimo protestui pareikšti. Nuo tokio badavimo, kuris tęsėsi 16 dienų, pasimire Maskvoj soc.-rev. Tarabukin.
Tie visi žiaurumai pasiekė aukščiausio laipsnio š. m. balandžio 25 dieną. Centro valdžios įsakymu policija, išanksto šaltai apgalvojus, organizavo tą dieną Maskvos kalėjime Butirkose 300-tų socialistų ir anarchistų mušimą.
Tame kalėjime kaliniai išgavo atkaklios kovos keliu tą pakenčiamą liuosą kalėjimo tvarką kurios reikalauja iš buržuazinių valdžių visų šalių socialistai. Dar ne taip senai „Pravda“ buvo smulkiai aprašiusi to kalėjimo tvarką, kad padangėn iškeltų bolševikų valdžios žmoniškumą Komunistų spauda užsieniuose pasiskubino perspauzdinti tuos aprašymus, kad atremtų Rusų valdžiai daromus priekaištus dėl jos terorizmo. Jie vis gi nepaminėjo, kad tokia tvarka tėra vienam iš šimtų Rusijos kalėjimų,—„Butirkų“ kalėjime. Tuo tarpu, neilgai trukus kaip buvo „Pravdoj“ paskelbtas tas aprašymas, buvo įsakyta išsiųsti visus tris šimtus politinių kalinių iš „Butirkų“.
Balandžio 25 dieną naktį įsilaužė į kalėjimą keletas šimtų ginkluotų policistų ir kareivių burys. Sumigusius kalinius žadino, liepė vilktis ir eiti. Tikėdamies blogiausio sau galo—anarchistai bijojos masinių sušaudymų,—kaliniai reikalavo paaiškinti jiem, reikalavo parodyt raštu duotąjį valdžios įsakymą.
Atsakymo vieton ginkluoti žmonės puldavo kalinius, primušdavo juos šautuvų buožėmis ir vienmarškinius vilkdavo kieman. Moteris, kuri tarpe buvo nemaža ligonių, vilko pusnuoges už plaukų žemyn laiptais, tiek pat mušdami šautuvų buožėmis.
Tokiuo būdu 300 s.-dem., dešiniųjų ir kairiųjų eserų ir anarchistų buvo išvežti į vakzalus, o iš ten juos išvežiota į pačius biauriuosius provincijos kalėjimus. Išblaškyti ir negalėdami susižinoti su giminėmis, jie dabar palikti visiškai budelių nuožiūrai.
Toks yra kalinių padėties vaizdas Tarybų Rusuos. Iš visko reikia spėti, kad tai tik pradžia. Leninas savo straipsniuose skelbia, be pasigailėjimo persekiosiąs socialistus ir anarchistus. Nežiūrint Petrogrado darbininkų protestų šimtais šaudomi Kronštadto jūrininkai, provokatorių sukurstyti sukilti. Tokiu pat kaip pirma žiaurumu malšinami nuolatiniai valstiečių sukilimai.
Leninas yra nutaręs baigti savo komunistinę politiką. Jis nori išlaikyti valdžią savo rankose, nusileisdamas užsienio ir rusų kapitalistam ir spekuliantam. Bet, sutikdamas pasipriešinimo savo partijos nariu tarpe, kurie dar tebetiki galimybe tuojau įvezdinti komunizmą, Leninas dirbtinai nori sužadinti juose atsidavimą valdžiai, kursto juose teroristinius palinkimus, kursto juos prieš socialistus. Tuo būdu jis neduoda bolševikų miniom įsidemėti į savo dabartinę oportunistinę „aukštąją politiką“.
Tai tokie jezuitam tinkami pobudžiai taikinti į dabartinius masinius puolimus.
Iškeldama juos prieš tarptautinį socializmą, Rusų socialdemokratija nekviečia jūsų, draugai, kad mėgintumėt paveikti į Maskvos diktatorius. Mum visiem žinoma, kiek jie žiūri tarptautinio proletariato nusistatymo. Bet mes privalome atlikti savąją pareigą Rusų proletarinio socializmo kankiniam. Privalote tą pareigą atlikti ir jūs.
Darbininkų vienybės jausmas verčia visus darbininkus, politiniai ar profesiniai organizuotus, kad jie pasiskubintų pagalbon savo draugam Rusuose, žudomiem begėdiško terorizmo.
Badas siaučia bolševikų kalėjimuose. Badas graužia šeimynas daugelio tūkstančių suimtųjų socialistų.
Mes kviečiame visas partines ir profesines organizacijas paskirti kiek galima pinigų socialistų naudai, kurie noksta bolševikų kalėjimuose, ir jų šeimynom.
Tebūnie tie darbininkų surinkti visoj Europoj skatikai vaizdus priekaištas tiem, kurie kankina ir vargina Rusų darbininkų atstovus, kurie suskaldė ir pastūmė tarpusavio kovon brolius.
Tegu trečiojo Komunistų Internacionalo suvažiavimo metu—to naujausio jezuitų ordeno, pasiryžusio ištvirkinti pasaulio proletariatą,—rusų darbininkai-socialistai patirs, kad jų broliai Europoj atsiliepė į liūdnas žinias apie bolševikų režimo žiaurumus!
Rusų S.-D. D. Partijos užsienio delegacija prašo siųsti aukas kalinių ir jų šeimynų naudai Tarybų Rusuose šiuo antrašu:
„Соц. Вѣстникь“, Berlin C. 2.
„Freiheit“, Breitestr. 8—9.
| Pasirašė: | R. Abramovič |
| L. Martov |
28.V.1921.