Friedrich Engels
Valstiečių klausimas Prancūzijoje ir Vokietijoje
Kaimo gyventojai, į kuriuos mes galime kreiptis, susideda iš labai įvairių sudėtinių dalių, kurios savo ruožtu labai skiriasi dar pagal atskiras vietoves.
Vokietijos vakaruose, kaip ir Prancūzijoje ir Belgijoje, vyrauja smulkioji gamyba parcelinių valstiečių, kurių didesnioji dalis yra savųjų žemės sklypelių savininkai, o mažesnioji — jų nuomininkai.
Šiaurės vakaruose — Žemutinėje Saksonijoje ir Šlezvige-Holšteine — vyrauja stambieji ir vidutinieji valstiečiai, kurie negali išsiversti be bernų bei mergų ir net be padienių. Tas pat yra ir tam tikroje Bavarijos dalyje.
Rytų paelbio Prūsijoje ir Meklenburge mes turime stambiosios žemėvaldos ir stambiosios gamybos sritį su dvaro tarnais, bernais ir padieniais, o kai kur, palyginti nedideliu ir nuolat mažėjančiu kiekiu, — smulkių ir vidutinių valstiečių.
Vidurinėje Vokietijoje mes sutinkame visų šių gamybos ir žemėvaldos formų mišinį įvairiomis proporcijomis, priklausomai nuo vietovės, nė vienai iš šių formų nevyraujant nors šiek tiek didesniame plote.
Be to, yra įvairaus dydžio vietovių, kuriose savos arba išsinuomotos dirvos nepakanka šeimai išmaitinti ir ji tėra tik bazė kokiam nors kustariniam verslui, įgalindama valstietį pasitenkinti žemu — be šios sąlygos neįsivaizduojamai žemu — darbo užmokesčiu, kuris užtikrina nuolatinį jo gaminių pardavimą, esant bet kuriai svetimšalių konkurencijai.
Kurios gi iš šių kaimo gyventojų grupių gali būti įtrauktos į socialdemokratų partiją? Mes šį klausimą išnagrinėsime, savaime suprantama, tik bendrais bruožais; mes pasirinksime tik ryškiai išreikštas formas; vietos stoka neleidžia mums sustoti ties tarpiniais laipsniais ir ties maišytos kaimo gyventojų sudėties atvejais.
Pradėkime nuo smulkiojo valstiečio. Iš visu valstiečių ši kategorija yra pati svarbiausia ir ne tik Vakarų Europoje aplamai. Ne, ir viso klausimo atžvilgiu svorio centrą sudaro kaip tik ši valstiečių kategorija. Jeigu mes išsiaiškinome savo pažiūrą smulkiojo valstiečio atžvilgiu, mes jau turime visus atramos punktus savo pažiūrai į visas kitas kaimo gyventojų sudėtines dalis nustatyti.
Smulkiuoju valstiečiu mes čia suprantame savininką arba nuomininką — ypatingai savininką — žemės sklypelio, ne didesnio už tą, kurį jis, aplamai paėmus, gali apdirbti savo paties šeimos padedamas, ir ne mažesnį už tą, kuris išmaitina jo šeimą. Tuo būdu šis smulkusis valstietis, kaip ir smulkusis amatininkas, yra darbininkas, kuris nuo šiuolaikinio proletaro skiriasi tuo, kad jis dar yra savųjų darbo priemonių savininkas; tai, vadinasi, yra liekana tokio gamybos būdo, kuris priklauso jau praeičiai. Nuo savo protėvio, baudžiauninko, priklausomo arba — retais, išimtiniais atvejais — laisvo, bet turinčio atlikti duoklės ir lažo prievoles valstiečio jis skiriasi trejopu būdu. Pirma, tuo, kad Prancūzijos revoliucija išlaisvino jį nuo feodalinių duoklių ir prievolių, kurias jis turėdavo atlikti dvarininkui, ir dauguma atvejų, bent kairiajame Reino krante, užtikrino jam jo valstietišką sklypą kaip jo laisvą nuosavybę. Antra, tuo, kad jis neteko apsaugos savivaldinės bendruomenės, kurios nariu jis buvo, o drauge neteko ir savosios teisės dalies naudotis žemėmis, kurios anksčiau priklausė bendruomenei. Bendruomeninė žemė apgaulingai buvo iš jo atimta iš dalies buvusio jo feodalo, iš dalies liberalinių, romėnų teise pagrįstų biurokratinių įstatymų, ir šiuolaikinis smulkusis valstietis tuo pačiu neteko galimybės išlaikyti savo darbinius gyvulius, neprisipirkdamas pašaro. O ūkiniu atžvilgiu netekimas teisės į bendruomeninę žemę gausiai atsveria feodalinių duoklių panaikinimą; skaičius valstiečių, neįstengiančių išlaikyti savo darbinių gyvulių, nuolat auga. Trečia, dabartinis valstietis skiriasi tuo, kad jis neteko pusės savo ankstesniojo gamybinio darbo. Anksčiau jis su savo šeima pats gamindavo iš savo paties pagamintos žaliavos didesnę dalį pramoninių produktų, kurie buvo jam reikalingi; visas kitas jo reikmes patenkindavo kaimo kaimynai, kurie greta žemės ūkio vertėsi amatais ir kurie atlyginimą daugiausia gaudavo jiems mainais duodamų produktų arba jiems teikiamų paslaugų pavidalu. Šeima, o kaimas dar didesniu mastu, apsirūpindavo pati, pasigamindavo beveik viską, ko reikėjo. Tai buvo beveik grynas natūralinis ūkis, pinigų beveik visai nė nereikėjo. Kapitalistinė gamyba, su piniginio ūkio ir stambiosios pramonės pagalba, padarė tam galą. O jeigu bendruomeninė žemė buvo pirma pagrindinė valstiečio egzistavimo sąlyga, tai šalutinis pramoninis darbas buvo antra sąlyga. Ir štai valstietis smunka vis žemiau ir žemiau. Mokesčiai, nederlius, dalybos įpėdinių tarpe, teismo bylos varo vieną valstietį po kito pas palūkininką, įsiskolinimas vis plečiasi ir kiekvienam, atskirai paėmus, vis sunkėja, — vienu žodžiu, mūsų smulkusis valstietis, kaip ir kiekviena atgyvenusio gamybos būdo liekana, nesulaikomai eina į pražūtį. Jis yra būsimasis proletaras.
Toks būdamas, jis turėtų noromis klausytis socialistinės propagandos. Bet tam kartais kliudo įėjęs į jo kūną ir kraują nuosavybės jausmas. Kuo sunkesnė darosi jam kova dėl savojo žemės sklypelio, kuriam gresia tiek pavojų, tuo atkakliau ir beviltiškiau kabinasi jis į jį, tuo labiau linkęs jis laikyti socialdemokratą, kalbantį jam apie žemės nuosavybės perdavimą į visos visuomenės rankas, tokiu pat pavojingu priešu, kaip palūkininką ir advokatą. Kokiomis priemonėmis turi socialdemokratija kovoti su šiuo prietaru? Ką gali ji pasiūlyti žūstančiam smulkiajam valstiečiui, palikdama ištikima pati sau?
Mes čia turime praktinį atsparos tašką agrarinėje marksistinės pakraipos Prancūzijos socialistų programoje, ir ši programa verta juo didesnio dėmesio, nes ji yra kilusi iš klasikinės smulkiojo valstiečių ūkio šalies.
1892 m. Marselio kongrese buvo priimta pirmoji agrarinė partijos programa. Ji bežemiams žemės ūkio darbininkams (t. y. padieniams ir dvaro tarnams) reikalauja: profesinių sąjungų ir bendruomeninių tarybų nustatyto darbo užmokesčio minimumo; kaimo verslinių teismų, sudarytų pusiau iš darbininkų; uždrausti parduoti bendruomeninę žemę ir išnuomoti valstybines žemes bendruomenėms, kurios visą šią žemę — ir savo nuosavą ir išnuomotąją — turi išnuomoti bežemių žemės ūkio darbininkų šeimų asociacijoms bendrai dirbti, uždraudžiant naudotis samdomaisiais darbininkais ir viską kontroliuojant bendruomenei; pensijų seneliams ir invalidams, kurias padengtų ypatingas mokestis, uždėtas stambiajai žemės nuosavybei.
Smulkiesiems valstiečiams, prie kurių čia priskiriami dar ir nuomininkai, programa reikalauja, kad bendruomenės įgytų žemės ūkio mašinų ir jas savo kaina išnuomotų valstiečiams; kad būtų įsteigtos valstiečių draugijos trąšoms, drenažo vamzdžiams, sėkloms ir pan. pirkti ir produktams parduoti; kad būtų panaikintas mokestis, imamas žemės sklypams pereinant iš vienų rankų į kitas, jei tų sklypų vertė neviršija 5 000 frankų; kad būtų Airijos pavyzdžiu įsteigti trečiųjų teismai per didelėms nuomos kainoms sumažinti ir išeinantiems nuomininkams ir pusininkams (métayers) atlyginti už jų darbu pasiektą žemės sklypo vertės pakilimą; kad būtų panaikintas Civilinio kodekso 2102 straipsnis, duodąs žemvaldžiui teisę uždėti draudimą derliui, ir kad būtų atimta iš kreditorių teisė imti užstatu nepiautus javus; kad būtų uždrausta imti užstatu žemdirbystės įrankius, derlių, sėklas, trąšas, darbo gyvulius, — vienu žodžiu, visa tai, ko valstiečiui reikia savo ūkiui tvarkyti; kad būtų pakeistas seniai pasenęs visuotinis žemės kadastras, o kol kas — padaryti vietinio pobūdžio pakeitimą kiekvienoje bendruomenėje; pagaliau, kad būtų įvestas nemokamas specialinis žemės ūkio švietimas ir sukurtos žemės ūkio bandomosios stotys.
Mes matome, kad reikalavimai, kurie keliami valstiečių naudai — tų, kurie keliami darbininkų naudai, mes čia kol kas neliesime, — siekia nelabai toli. Kitose šalyse dalis jų jau įgyvendinta. Trečiųjų teismai nuomininkams aiškiai kuriami pagal Airijos pavyzdį. Valstiečių draugijos jau egzistuoja Pareinio srityse. Kadastro pakeitimas yra visoje Vakarų Europoje nuolatinis geranoriškas visų liberalų ir net biurokratų pageidavimas. Visus kitus programos punktus taip pat galima įgyvendinti be ypatingos žalos esamai kapitalistinei tvarkai. Mes tai sakome tiktai programai apibūdinti, toli gražu ne ką nors jai prikišti, — priešingai.
Šios programos padedama, partija tarp įvairiausių Prancūzijos sričių valstiečių susilaukė tokio pasisekimo, kad — pagal patarlę: apetitas atsiranda bevalgant — mūsų prancūziškieji draugai panoro ją dar labiau pritaikyti valstiečių skoniui. Čia, žinoma, buvo jaučiama, kad šis kelias yra pavojingas. Ar galima padėti valstiečiui — ne kaip būsimam proletarui, bet kaip dabartiniam valstiečiui savininkui, — nepažeidžiant pagrindinių bendrosios socialistinės programos principų? Šiam priekaištui išvengti, kaip naujų praktinių pasiūlymų įžanga, pridėtas teorinis motyvavimas, kur mėginama įrodyti, kad į socializmo principus įeina smulkiosios valstiečių nuosavybės apsaugojimas nuo pražūties, viešpataujant kapitalistiniam gamybos būdui, nors patiems autoriams visai aišku, kad ši pražūtis neišvengiama. Šį motyvavimą, taip pat ir pačius reikalavimus, kurie buvo priimti šių metų rugsėjo mėn. Nanto kongrese, mes dabar panagrinėsime smulkiau.
Motyvavimas prasideda taip:
„Atsižvelgdama į tai, kad tikslia partijos bendrosios programos prasme gamintojai gali būti laisvi tik tiek, kiek jie yra gamybos priemonių savininkai;
„atsižvelgdama į tai, kad jeigu pramonės srityse šios gamybos priemonės pasiekė jau tokį kapitalistinės centralizacijos laipsnį, kad gali būti grąžintos gamintojams tiktai kolektyviniu ar visuomeniniu pavidalu, tai — bent šiuolaikinėje Prancūzijoje — visai kitaip yra žemės ūkio srityje, kur gamybos priemonės, būtent žemė, daugelyje vietų yra individualinė nuosavybė atskirų gamintojų rankose;
„atsižvelgdama į tai, kad, nors ši padėtis, kurią apibūdina parcelinė nuosavybė, neišvengiamai pasmerkta žūti (est fatalement appelé à disparaître), socializmas vis dėlto neturi spartinti šio žlugimo, nes jo uždavinys juk nėra nuosavybę atskirti nuo darbo, bet, priešingai, sujungti vienose rankose abu šiuos kiekvienos gamybos veiksnius, kurių išskyrimas veda į suproletarėjusių darbininkų vergiją ir skurdą;
„atsižvelgdama į tai, kad jeigu, iš vienos pusės, socializmo pareiga yra vėl grąžinti — kolektyviniu ar visuomeniniu pavidalu — žemės ūkio proletarams stambiuosius dvarus po to, kai bus eksproprijuoti jų dabartiniai dykaduoniai savininkai, tai, iš antros pusės, nemažiau būtina yra socializmo pareiga smulkią savarankiškai savo žemės sklypelį dirbančio valstiečio žemės nuosavybę ginti nuo fisko, palūkininko ir nuo naujai atsirandančių stambiųjų žemvaldžių pasikėsinimų;
„atsižvelgdama į tai, kad yra taip pat tikslinga šį gynimą išplėsti ir tiems gamintojams, kurie kaip nuomininkai arba pusininkai (métayers) dirba svetimą žemę ir kurie, net kai jie išnaudoja padienius darbininkus, yra iš dalies priversti tai daryti juos pačius slėgiančio išnaudojimo, —
„darbininkų partija, kuri, siekdama pertvarkyti visuomeninę santvarką, priešingai anarchistams, nededa savo vilčių į skurdo didėjimą ir išsiplėtimą, bet laukia darbo ir visos visuomenės išvadavimo tik iš darbo žmonių — tiek mieste, tiek ir kaime — susiorganizavimo ir bendrų pastangų, kai šie žmonės paims į savo rankas vykdomąją ir įstatymų leidžiamąją valdžią, — toji darbininkų partija priėmė šią agrarinę programą, norėdama bendrai kovai prieš bendrąjį priešą, žemvaldinį feodalizmą, suvienyti visus žemės ūkio gamybos elementus ir visas veiklos rūšis, kurios įvairiais teisiniais pagrindais dirba nacionalinę dirvą“.
Išnagrinėkime smulkiau šį motyvavimą.
Visų pirma, tos prancūziškosios programos teiginį, kad gamintojų laisvės prielaida yra gamybos priemonių nuosavybė, reikia nedelsiant papildyti po jo sekančiais sakiniais, kad gamybos priemonių nuosavybė yra galima tik dviem pavidalais — arba kaip individualinė nuosavybė, kuri bendru visiems gamintojams reiškinio pavidalu niekuomet ir niekur neegzistavo ir kurią kasdien vis labiau daro negalimą pramonės pažanga, arba kaip kolektyvinė nuosavybė, t. y. tuo pavidalu, kurio materialinės ir intelektualinės prielaidos yra jau pačios kapitalistinės visuomenės vystymosi sukurtos; ir kad, vadinasi, reikia visomis priemonėmis, esančiomis proletariato žinioje, kovoti dėl gamybos priemonių perėjimo į kolektyvinę nuosavybę.
Kolektyvinė gamybos priemonių nuosavybė tuo būdu iškeliama kaip vienintelis pagrindinis tikslas, kurio reikia siekti. Ir ne tik pramonės srityje, kur dirva jau paruošta, bet ir visur, vadinasi, ir žemės ūkyje. Individualinė nuosavybė, sutinkamai su programa, niekuomet ir niekur neegzistavo bendro visiems gamintojams reiškinio pavidalu; kaip tik todėl, o taip pat ir todėl, kad ją ir be to pašalina pramonės pažanga, socializmas suinteresuotas ne ją remti, bet ją šalinti, nes ten, kur ir kiek ji egzistuoja, kolektyvinė nuosavybė darosi negalima. Jeigu jau remtis programa, tai reikia remtis visa programa ištisai, o tai žymiai pakeičia Nanto motyvavime cituotą teiginį, nes jame išreikštą visuotinę istorinę tiesą daro priklausomą nuo tokių sąlygų, kuriomis ši tiesa dabar tik ir tegali galioti Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje.
Gamybos priemonių priklausymas atskiriems gamintojams mūsų laikais jau nebeteikia jiems tikrosios laisvės. Amatai miestuose jau susmukę, o tokiuose stambiuose miestuose, kaip Londone, net visai išnykę; juos pakeitė stambioji pramonė, prakaito varomoji sistema ir pasigailėtini sukčiai, kuriems bankrotas yra pragyvenimo šaltinis. Smulkus valstietis, gyvenąs iš savo darbo, nėra nei užtikrintas savojo žemės sklypelio savininkas, nei laisvas. Tiek jis pats, tiek ir jo namai, jo kiemas, jo laukas priklauso palūkininkui; jis yra mažiau tikras dėl savo rytojaus, negu proletaras, kuris bent retkarčiais susilaukia ramesnės dienelės, o to niekuomet neatsitinka skolų iškankintam vergui. Išbraukite Civilinio kodekso 2102 straipsnį, užtikrinkite valstiečiui pagal įstatymą neatimamą žemės ūkio įrankių, galvijų ir pan. inventorių, — ir jūs vis dėlto neišvaduosite jo iš beviltiškos padėties, kai jis turi „savanoriškai“ parduoti savo galvijus, parsiduoti pats, su kūnu ir siela, palūkininkui, kad žlugimas būtų kuriam laikui atidėtas. Jūsų mėginimas apginti smulkųjį valstietį jo nuosavybėje gina ne jo laisvę, o tik ypatingą jo vergijos formą; jūsų mėginimas užtęsia tokią padėtį, kuriai esant jis negali nei gyventi, nei mirti; pasirėmimas pirmąja jūsų programos pastraipa todėl čia visai ne vietoje.
Motyvavime sakoma, kad šiuolaikinėje Prancūzijoje gamybos priemonė, būtent žemė, daugelyje vietų tebėra dar individualine nuosavybė atskirų gamintojų rankose; о socializmo uždavinys, girdi, yra ne atskirti nuosavybę nuo darbo, bet, priešingai, vienose ir tose pačiose rankose sujungti abu šiuos kiekvienos gamybos veiksnius. — Kaip jau buvo pastebėta, šis pastarasis dalykas tokiu bendru pavidalu jokiu būdu nėra socializmo uždavinys; jo uždavinys tėra tik gamybos priemones perduoti gamintojams į kolektyvinę nuosavybę. Kai tik mes išleidžiame tai iš akių, aukščiau minėtasis teiginys tuojau pat nuveda mus į tą klaidingą mintį, kad socializmas esąs pašauktas šiuolaikinę tariamąją smulkiojo valstiečio savojo lauko nuosavybę paversti realia, t. y. smulkų nuomininką padaryti savininku, o skolų prislėgtą savininką išvaduoti nuo skolų. Socializmas, žinoma, suinteresuotas tuo, kad ši tariamoji valstiečių nuosavybė išnyktų, bet ne tokiu būdu.
Šiaip ar taip, prieita iki to, kad motyvuojamoje programos dalyje pasirodė galima tiesiog pareikšti, kad socializmo pareiga, ir net jo būtina pareiga,
„smulkią savarankiškai savo žemės sklyреlį dirbančio valstiečio žemės nuosavybę ginti nuo fisko, palūkininko ir nuo naujai atsirandančių stambiųjų žemvaldžių pasikėsinimų“.
Tuo pačiu motyvavimas būtina socializmo pareiga paskelbia tai, ką pirmesniame paragrafe jis buvo paskelbęs negalimu dalyku. Jis paveda jam „ginti“ parcelinę valstiečių nuosavybę, nors pats teigia, kad ši nuosavybė „neišvengiamai pasmerkta žūti“. Fiskas, palūkininkas, naujai atsiradę stambieji žemvaldžiai — kas jie, jei ne paprasti įrankiai, su kurių pagalba kapitalistinė gamyba įgyvendina šį neišvengiamą žuvimą? Kuriomis priemonėmis „socializmas“ turėtų apginti valstietį nuo šios trejybės, mes pamatysime žemiau.
Bet reikia ginti ne tik smulkiojo valstiečio nuosavybę.
„Tikslinga šį gynimą išplėsti ir tiems gamintojams, kurie kaip nuomininkai arba pusininkai (métayers) dirba svetimą žemę ir kurie, net kai jie išnaudoja padienius darbininkus, yra iš dalies priversti tai daryti juos pačius slėgiančio išnaudojimo“.
Čia mes jau įžengiame į labai siūbuojančią dirvą. Socializmas yra specialiai nukreiptas prieš samdomojo darbo išnaudojimą. O čia paskelbiama būtina socializmo pareiga ginti Prancūzijos nuomininkus, kai jie „išnaudoja padienius darbininkus“, — taip ir pasakyta pažodžiui! Ir tai todėl, kad šie nuomininkai iš dalies priversti tai daryti „juos pačius slėgiančio išnaudojimo“!
Kaip lengva ir malonu ristis žemyn, kartą patekus ant nuožulnios plokštumos! O ką, jeigu stambusis ir vidutinis Vokietijos valstietis ateitų pas Prancūzijos socialistus ir paprašytų juos pasirūpinti Vokietijos partijos vadovybėje, kad Vokietijos socialdemokratų partija apgintų jį, išnaudojantį savo bernus ir mergas, remdamasis čia tuo, kad „jį patį išnaudoja“ palūkininkas, mokesčių rinkėjas, grūdų spekuliantas ir galvijų pirklys, — ką jie atsakytų jam? Ir kas laiduos, kad ir mūsų stambieji agrarai nenusiųs pas juos grafo Kanico (juk jis taip pat pateikė panašų pasiūlymą grūdų importą atiduoti į valstybės rankas) taip pat paprašyti socialistų apgynimo žemės ūkio darbininkams išnaudoti, remdamiesi „juos pačius slėgiančiu“ biržos, palūkininko, grūdų spekulianto „išnaudojimu“?
Beje, reikia pasakyti, kad mūsų prancūziškieji bičiuliai toli gražu ne taip blogai mano, kaip atrodo. Aukščiau paminėtoje pastraipoje turimas galvoje tik vienas visiškai specifinis atvejas, būtent šis: šiaurės Prancūzijoje, kaip ir mūsų cukrinių runkelių rajonuose, valstiečiams žemė išnuomojama, įpareigojant juos auginti cukrinius runkelius labai sunkiomis sąlygomis: jie turi parduoti runkelius tam tikrai gamyklai ir šios gamyklos paskirta kaina, turi pirkti tam tikras sėklas, dėti tam tikrą kiekį griežtai nustatytų trąšų, ir priedo prie viso to jie dar nežmoniškai apgaudinėjami priimant runkelius. Visa tai gerai pažįstama ir mums Vokietijoje. Bet jeigu Prancūzijos socialistai norėjo imtis ginti kaip tik šią valstiečių kategoriją, tai reikėjo tiesiai ir aiškiai taip pasakyti. O šiuo pavidalu, taip be galo bendrai suformuluota, nagrinėjamoji pastraipa yra tiesioginis ne tiktai prancūziškosios programos, bet ir pagrindinio socializmo principo aplamai pažeidimas, ir tegu jos autoriai kaltina patys save, jeigu ši nerūpestinga redakcija bus iš įvairiausių pusių panaudota jiems nepageidaujama prasme.
Taip pat neteisingai gali būti išaiškinti ir baigiamieji motyvavimo žodžiai, anot kurių, socialistinė darbininkų partija turi uždavinį
„bendrai kovai prieš bendrąjį priešą, žemvaldinį feodalizmą, suvienyti visus žemės ūkio gamybos elementus ir visas veiklos rūšis, kurios įvairiais teisiniais pagrindais dirba nacionalinę žemę“.
Aš griežtai neigiu, kad bet kurios šalies socialistinė darbininkų partija turėtų uždavinį priimti į savo tarpą, šalia kaimo proletarų ir smulkiųjų valstiečių, dar ir vidutinius ir stambiuosius valstiečius arba net stambių dvarų nuomininkus, kapitalistinius gyvulių augintojus ir kitus kapitalistinius nacionalinės dirvos išnaudotojus. Tegu feodalinė žemės nuosavybė yra bendras visų jų priešas. Mes kai kuriais klausimais galime eiti su jais drauge, galime kurį laiką kovoti su jais petys petin dėl kurių nors apibrėžtų tikslų. Mūsų partijoje gali būti atskiri asmenys iš bet kurios visuomeninės klasės, bet jokios bendrų interesų susietos kapitalistų, vidutinės buržuazijos arba vidutinės valstietijos grupės mums jokiu būdu nereikalingos. Čia taip pat ne taip jau blogai manoma, kaip atrodo; apie visa tai autoriai, matyti, tiesiog nepagalvojo; bet, deja, pamėgimas viską apibendrinti juos apgavo, ir tegu jie nesistebi, jeigu prikimbama prie jų žodžių.
Po motyvavimo seka nauji programos priedai, jie yra taip pat nerūpestingai suredaguoti, kaip ir motyvavimas.
Paragrafas, pagal kurį bendruomenės turi įsigyti žemės ūkio mašinų ir jas savo kaina išnuomoti valstiečiams, pakeičiamas ta prasme, kad, pirma, bendruomenės šiam tikslui gauna iš valstybės pašalpos, o antra, jos turi nemokamai duoti mašinas smulkiesiems valstiečiams. Ši tolesnė nuolaida anaiptol nesuteiks didelės naudos smulkiesiems valstiečiams, kurių laukai ir pats ūkininkavimo būdas leidžia vartoti mašinas tik nežymiu mastu.
Toliau:
„Visų esamų tiesioginių ir netiesioginių mokesčių pakeitimas vieningu progresyviniu mokesčiu, uždėtu visoms pajamoms, didesnėms kaip 3 000 frankų“.
— Toks reikalavimas jau daug metų sutinkamas beveik kiekvienoje socialdemokratų programoje. Bet tai, kad jis čia iškeliamas specialiai smulkiųjų valstiečių interesais, yra naujiena ir tik įrodo, kaip blogai suprasta jo tikroji reikšmė. Imkime, pavyzdžiui, Angliją. Ten valstybinis biudžetas sudaro 90 milijonų svarų sterlingų. Iš jų nuo 13½ iki 14 milijonų duoda pajamų mokestis, o iš likusių 76 milijonų nedidelė dalis įplaukia iš įmonių (paštas, telegrafas, žyminis mokestis), bet vyraujanti masė įplaukia iš mokesčių, uždėtų masinio vartojimo dalykams, iš apkarpymo kiekviename žingsnyje mažomis dalelėmis — nepastebimomis, bet sudėjus duodančiomis daug milijonų, — pajamų visų piliečių, o pirmoje eilėje neturtingiausių. Ir šiuolaikinėje visuomenėje vargu ar galima kitu būdu padengti valstybės išlaidas. Tarkime, kad visus šiuos 90 milijonų Anglijoje surenkama iš tiesioginio progresyvinio mokesčio, uždėto 120 svarų sterlingų (3 000 frankų) ir didesnėms pajamoms. Vidutinės metinės sankaupos, metinis viso nacionalinio turto padidėjimas pagal Gifeną 1865—1875 m. sudarė 240 milijonų svarų sterlingų. Tarkime, kad dabar jis yra lygus 300 milijonų per metus; 90 milijonų mokesčių našta šiuo atveju prarytų beveik trečdalį visų sankaupų. Kitaip sakant, nė viena vyriausybė, išskyrus socialistinę, negali daryti nieko panašaus; o kai prie valdžios atsistos socialistai, jiems teks imtis tokių priemonių, kad ši mokesčių reforma vaidins tik atsitiktinio, visiškai nežymaus avanso vaidmenį, o smulkiesiems valstiečiams atsivers visiškai kitokios perspektyvos.
Programos autoriai ir patys, matyti, supranta, kad valstiečiams tektų ilgai laukti šios mokesčių reformos, ir todėl „kol kas“ (en attendant) siūlo jiems:
„Panaikinti žemės mokestį visiems savo darbu gyvenantiems valstiečiams ir sumažinti šį mokestį visoms įkeistoms žemėms“.
— Antroji šio reikalavimo pusė gali liesti tiktai stambesnius valstiečių sklypus, kurių negalima apdirbti vienos šeimos jėgomis; tuo būdu jis ir vėl naudingas tiems valstiečiams, kurie „išnaudoja padienius darbininkus“.
Toliau:
„Medžioklės ir žvejybos laisvė be jokių apribojimų, su viena tik sąlyga — tausoti žvėris ir paukščius, žuvis ir pasėlius“.
— Tai skamba labai populiariai, bet antroji sakinio dalis panaikina pirmąją. Ar daug kiškių, kurapkų, lydekų ir karpių tenka jau dabar visose kaimo vietovėse kiekvienai valstiečių šeimai? Ar tiek daug, kad kiekvienam valstiečiui galima būtų suteikti daugiau kaip vieną dieną per metus medžioklei ir žvejybai?
„Teisėtų ir įprastų palūkanų sumažinimas“,
— vadinasi, nauji įstatymai prieš palūkininkus, naujas mėginimas įvykdyti tą policinę priemonę, kuri per du tūkstančius metų visuomet ir visur sužlugdavo. Jeigu smulkusis valstietis patenka į tokią padėtį, kad palūkininko patarnavimas jam esti mažesnis blogis, tai palūkininkas visuomet ras priemonių iščiulpti iš jo kraują, nesulaužydamas įstatymo prieš palūkininkus. Ši priemonė geriausiu atveju galėtų nuraminti smulkųjį valstietį, o naudos ji jam neduos; priešingai, ji apsunkins jam kreditą kaip tik tuomet, kai jis bus jam ypač reikalingas.
„Nemokamas gydymas ir vaistų pardavinėjimas savo kaina“
— tai, šiaip ar taip, ne specialiai valstiečių reikalavimas; vokiškoji programa eina toliau ir reikalauja taip pat ir nemokamų vaistų.
„Atlyginimas pašauktųjų atsarginių kareivių šeimoms jų tarnybos metu“
jau egzistuoja Vokietijoje ir Austrijoje, nors ir labai nepatenkinamu pavidalu, ir taip pat anaipiol nėra specialiai valstiečių reikalavimas.
„Trąšų, žemės ūkio mašinų ir produktų pervežimo tarifo sumažinimas“
iš esmės jau įvykdytas Vokietijoje, bet tiktai daugiausia... stambiųjų žemvaldžių naudai.
„Nedelsiant atlikti paruošiamuosius darbus sudaryti viešųjų darbų planui žemei pagerinti ir žemės ūkio gamybai pakelti“
— visa tai neišeina iš miglotų žodžių ir gražių pažadų srities ir taip pat eina visų pirma stambiųjų žemvaldžių naudai.
Žodžiu, po viso daug žadančio teorinio motyvavimo praktiniai naujosios agrarinės programos pasiūlymai, pasirodo, nė kiek mums nepaaiškina, kuriuo gi būdu Prancūzijos darbininkų partijai pavyks apginti parcelinę smulkiųjų valstiečių nuosavybę, kuri, jų pačių žodžiais betariant, neišvengiamai pasmerkta žūti.