Friedrich Engels
Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė
Morganas, kuris didesnę savo gyvenimo dalį praleido dar ir dabar Niujorko valstijoje tebegyvenančių irokėzų tarpe ir buvo vienos jų genties (senekų genties) įsūnytas, rado pas juos veikiant tokią giminystės sistemą, kuri prieštaravo faktiniams jų šeimos santykiams. Pas juos viešpatavo ta abiejų šalių lengvai išardoma monogamija, kurią Morganas vadina „porine šeima“. Todėl tokios santuokinės poros palikuonys buvo visiems žinomi ir visų pripažinti: negalėjo būti abejonės, kas turi būti vadinamas tėvu, motina, sūnumi, dukterimi, broliu, seserimi. Bet faktinis šių pavadinimų vartojimas tam prieštarauja. Irokėzas savo sūnumis ir dukterimis vadina ne tik savo paties vaikus, bet ir savo brolių vaikus, o jie jį vadina tėvu. O savo seserų vaikus jis vadina savo sūnėnais ir dukterėčiomis, o jie jį — dėde. Priešingai, irokėzė, be savo pačios vaikų, savo sūnumis ir dukterimis vadina ir savo seserų vaikus, o jie ją vadina motina. O savo brolių vaikus ji vadina sūnėnais ir dukterėčiomis, o ji pati vadinasi jų teta. Lygiai taip pat brolių vaikai, kaip ir seserų vaikai, tarpusavyje vadinasi broliais ir seserimis. O moteries vaikai ir jos brolio vaikai vienas kitą vadina pusbroliais ir pusseserėmis. Ir tai nėra tik tušti vardai: jie išreiškia faktiškai egzistuojančias pažiūras į kraujo giminystės artumą ir tolumą, vienodumą ir nevienodumą; šiomis pažiūromis yra pagrįsta visiškai susiformavusi giminystės sistema, galinti išreikšti kelis šimtus įvairių atskiro individo giminystės santykių. Dar daugiau. Ši sistema visiškai galioja ne tik pas visus Amerikos indėnus (lig šiol nerasta nė vienos išimties), ji beveik nepakitėjusi veikia ir pas senuosius Indijos gyventojus, Dekano dravidų ir Indostano gaurų gentyse. Dar ir šiandien Pietų Indijos tamilų ir Niujorko valstijos senekų genties irokėzų giminystės pavadinimai sutampa daugiau kaip dviem šimtams įvairių giminystės santykių pavadinti. Ir šiose Indijos gentyse, kaip ir pas visus Amerikos indėnus, iš esamos šeimos formos kylantys giminystės santykiai taip pat prieštarauja giminystės sistemai.
Kaipgi tai išaiškinti? Kadangi giminystė visų laukinių ir barbariškų tautų visuomenės santvarkoje vaidina lemiamą vaidmenį, tai negalima vien tuščiomis frazėmis paneigti šios taip paplitusios sistemos. Visur Amerikoje paplitusi sistema, taip pat egzistuojanti Azijoje visai kitos rasės tautose, dažnai daugiau ar mažiau pakitėjusių formų randama visur Afrikoje ir Australijoje,— tokia sistema turi būti istoriškai išaiškinta, ja negalima atsikratyti žodžiais, kaip mėgino padaryti, pavyzdžiui, Maklenanas[1]. Pavadinimai: tėvas, vaikas, brolis, sesuo — nėra vien tik garbės vardai, jais nusakomos visiškai apibrėžtos, labai rimtos savitarpio pareigos, kurių visuma sudaro esminę tų tautų visuomenės santvarkos dalį. Ir išaiškinimas atsirado. Sandvičių (Havajų) salose dar pirmojoje šio šimtmečio pusėje egzistavo tokia šeimos forma, kur buvo lygiai tokie pat tėvai ir motinos, broliai ir seserys, sūnūs ir dukterys, dėdės ir tetos, sūnėnai ir dukterėčios, kokių reikalauja Amerikos ir senovės Indijos giminystės sistema. Bet nuostabu! Giminystės sistema, veikusi Havajų salose, vėl nesutapo su ten faktiškai buvusia šeimos forma. Būtent, ten visi be išimties brolių ir seserų vaikai yra broliai ir seserys, ir jie laikomi bendrais vaikais ne tik jų motinos ir jos seserų arba jų tėvo ir jo brolių, bet ir visų be skirtumo jų gimdytojų brolių ir seserų. Taigi, jeigu Amerikos giminystės sistema numato buvus Amerikoje dabar nebeegzistuojančią primityvesnę šeimos formą, kurią mes tikrai dar randame Havajų salose, tai, antra vertus, Havajų giminystės sistema rodo dar ankstesnę šeimos formą, kurios mes, tiesa, jau niekur nebegalime rasti, bet kuri turėjo egzistuoti, nes priešingu atveju nebūtų galėjusi atsirasti atitinkama giminystės sistema.
„Šeima,— sako Morganas,— yra aktyvus elementas; ji niekuomet nestovi vietoje, o pereina iš žemesnės formos į aukštesnę, visuomenei besivystant iš žemesnės pakopos į aukštesnę. Priešingai, giminystės sistemos yra pasyvios; tik per ilgus laiko tarpus jos užfiksuoja šeimos padarytą pažangą ir radikaliai pasikeičia tik tuomet, kai šeima jau yra radikaliai pasikeitusi“[2].
„Ir lygiai taip pat,— priduria Marksas,— esti su politinėmis, teisinėmis, religinėmis ir filosofinėmis sistemomis aplamai"[3]. Šeimai besivystant, giminystės sistema sustingsta, ir tuo metu, kai giminystės sistema egzistuoja toliau tik iš įpročio, šeima perauga jos rėmus. Bet taip pat tikrai, kaip Kiuvjė iš atrastų prie Paryžiaus sterblinio gyvulio griaučių kaulų galėjo padaryti išvadą, kad šie griaučiai priklausė sterbliniam gyvuliui ir kad ten kadaise yra gyvenę išnykusieji sterbliniai gyvuliai — taip pat tikrai mes galime iš istoriškai mus pasiekusios giminystės sistemos padaryti išvadą, kad yra egzistavusi ją atitinkanti išnykusi šeimos forma.
Ką tik paminėtos giminystės sistemos ir šeimos formos skiriasi nuo dabar viešpataujančių tuo, kad kiekvienas vaikas turi keletą tėvų ir motinų. Pagal Amerikos giminystės sistemą, kurią atitinka Havajų šeima, brolis ir sesuo negali būti to paties vaiko tėvu ir motina; o Havajų giminystės sistema, atvirkščiai, numato buvus tokią šeimą, kurioje tai buvo taisyklė. Čia susiduriame su kai kuriomis šeimos formomis, tiesiog prieštaraujančiomis toms, kurios lig šiol paprastai buvo laikomos vienintelėmis tikromis. Tradicinė pažiūra žino tik monogamiją, greta jos vyro daugpatystę ir, pagaliau, moteries daugvyrystę, ir čia, kaip ir pritinka moralizuojančiam filisteriui, nutyli, kad praktika tylomis, bet nesivaržydama peržengia oficialiosios visuomenės nustatytas ribas. Priešingai, pirmykščių laikų istorijos studijavimas parodo mums būklę, kada vyrai gyvena daugpatystėje, o jų žmonos tuo pačiu metu — daugvyrystėje, ir todėl vienų ir antrų vaikai taip pat yra laikomi jų visų bendrais vaikais; ši būklė savo ruožtu, prieš galutinai pereidama į monogamiją, žymiai pasikeičia. Šie pakitimai yra tokie, kad bendrų santuokinių ryšių apimamas ratas, kuris iš pat pradžių buvo labai platus, vis labiau siaurėja, kol jis galiausiai virsta tik atskira pora, dominuojančia šiais laikais.
Šitaip atvirkštine eile atkurdamas šeimos istoriją, Morganas, sutardamas su dauguma savo kolegų, padaro išvadą, kad egzistavo tokia pirmykštė būklė, kai genties viduje vyravo nesuvaržyti lytiniai santykiai: kiekviena moteris priklausydavo kiekvienam vyrui ir lygiai taip pat kiekvienas vyras — kiekvienai moteriai. Apie tokią pirmykštę būklę buvo kalbama jau nuo praėjusio šimtmečio, bet tik bendromis frazėmis; Bachofenas pirmas, ir tai yra vienas didžiųjų jo nuopelnų, rimtai pažiūrėjo į šį klausimą ir ieškojo šios būklės pėdsakų istoriniuose ir religiniuose padavimuose[4]. Mes šiandien žinome, kad šie jo atrasti pėdsakai grąžina mus anaiptol ne į nesureguliuotų lytinių santykių visuomenės pakopą, bet į daug vėlesnę formą, į grupinę santuoką. Ta primityvioji visuomenės pakopa — jeigu ji tikrai egzistavo — priklauso tokiai tolimai epochai, kad vargu ar galima tikėtis rasti tarp socialinių iškasenų, pas atsilikusius išsivystymo atžvilgiu laukinius, tiesioginių jos buvimo praeityje įrodymų. Bachofeno nuopelnas kaip tik ir yra tas, kad jis šio klausimo tyrinėjimą iškėlė į pirmą vietą(5).
Neseniai[6] pasidarė mada neigti šią pradinę žmogaus lytinio gyvenimo pakopą. Norima apsaugoti žmoniją nuo šios „gėdos“. Ir čia remiamasi ne tik tuo, kad nėra jokių tiesioginių įrodymų, bet ypač visos kitos gyvūnijos pavyzdžiu; iš pastarosios Leturno („Santuokos ir šeimos evoliucija“, 1888[7]) surinko daugybę faktų, parodančių, kad ir čia žemajai išsivystymo pakopai yra būdingi visiškai nesureguliuoti lytiniai santykiai. Tačiau iš visų šių faktų aš galiu padaryti tik tą išvadą, kad jie dėl žmogaus ir jo pirmykščių gyvenimo sąlygų absoliučiai nieko neįrodo. Stuburinių gyvulių susiporavimai ilgesniam laikui pakankamai išaiškinami fiziologinėmis priežastimis: pavyzdžiui, pas paukščius tuo, kad patelei reikalinga pagalba perėjimo metu; pas paukščius pasitaikantys griežtos monogamijos pavyzdžiai nieko neįrodo dėl žmonių, nes juk žmonės ne iš paukščių kilę. Ir jeigu griežta monogamija yra visų dorybių viršūnė, tai pirmenybės palmė priklauso kaspinuočiui, kuris kiekviename iš savo 50—200 proglotidų, arba kūno narelių, turi visą moterišką ir vyrišką lyties aparatą ir visą savo gyvenimą praleidžia pats su savimi besikergdamas kiekviename iš šių narelių. O jeigu apsiribosime žinduoliais, tai rasime čia visas lytinio gyvenimo formas: nesureguliuotus lytinius santykius, kažką panašaus į grupinę santuoką, daugpatystę, monogamiją; trūksta tik daugvyrystės, kurią galėjo sukurti tiktai žmonės. Net pas mūsų artimiausius giminaičius, keturrankius, randame visas galimas patinų ir patelių susigrupavimo variacijas; o jeigu mes dar labiau susiaurinsime ribas ir imsime tik keturias žmogbeždžionių rūšis, tai Leturno galės mums tik atsakyti, kad pas jas randama čia monogamija, čia poligamija, o Sosiuras, pasak Žiro-Telono, teigia, kad jos esančios monogamiškos[8]. Taip pat ir Vestermarko („Žmogaus santuokos istorija“, Londonas, 1891[9]) pateikti naujieji teigimai apie žmogbeždžionių monogamiją toli gražu dar nėra įrodymai. Trumpai sakant, duomenys yra tokie, kad sąžiningasis Leturno pripažįsta:
„Beje, pas žinduolius visiškai nėra griežto atitikimo tarp protinio išsivystymo laipsnio ir lytinio santykiavimo formos“[10].
O Espinas („Apie gyvulių visuomenes“, 1877) tiesiai sako:
„Banda yra aukščiausia socialinė grupė, kurią mes galime stebėti pas gyvulius. Ji susideda, matyt, iš šeimų, bet jau iš pat pradžios tarp šeimos ir bandos yra antagonizmas, jos vystosi atvirkštiniu santykiu"[11].
Kaip jau matyti iš to, kas anksčiau pasakyta, apie šeimines ir kitokias bendrai gyvenančias žmogbeždžionių grupes mes bemaž nieko tikro nežinome. Duomenys šiuo klausimu tiesiog prieštarauja vieni kitiems. Tai ir nenuostabu. Kaip prieštaringi, kaip labai yra reikalingi kritiško patikrinimo ir atsijojimo dargi tie duomenys, kuriuos turime apie laukines žmonių gentis! O beždžionių bendrijas dar žymiai sunkiau stebėti, negu žmonių bendrijas. Taigi, tuo tarpu turime atmesti bet kurią išvadą, paremtą tokiais absoliučiai nepatikimais pranešimais.
Priešingai, pacituotasis Espino teiginys suteikia mums pastovesnį atsparos tašką. Banda ir šeima pas aukštesniuosius gyvulius ne papildo viena kitą, bet yra priešingos viena kitai. Espinas labai gražiai parodo, kaip patinų pavyduliavimas rujos metu susilpnina glaudų bandos susibūrimą arba laikinai jį suardo.
„Ten, kur šeima glaudi, bandos susidaro tik kaip retos išimtys. Priešingai, ten, kur vyrauja laisvi lytiniai santykiai arba poligamija, banda susidaro beveik savaime... Kad galėtų atsirasti banda, šeimos ryšiai turi susilpnėti ir individas turi vėl tapti laisvas. Todėl taip retai terandame organizuotus būrius pas paukščius... Priešingai, pas žinduolius randame iki tam tikro laipsnio organizuotas bendrijas kaip tik todėl, kad čia individo nenustelbia šeima... Taigi, bandos bendrumo jausmui, jai atsirandant, negali būti didesnio priešo, kaip šeimos bendrumo jausmas. Sakysime stačiai: aukštesnė už šeimą visuomeninė forma galėjo išsivystyti tik dėl to, kad ji apėmė tas šeimas, kurios buvo iš pagrindų pakitusios, tačiau tai nereiškia, kad šitos šeimos kaip tik dėl to vėliau negalėtų iš naujo susiorganizuoti nepalyginamai palankesnėmis sąlygomis" (Espinas, cit. veik; cituota iš Žiro-Telono „Santuokos ir šeimos kilmė“, 1884, p. 518—520).
Iš to matyti, kad nors gyvulių bendrijos ir turi tam tikrą vertę retrospektyviai išvadai apie žmonių bendrijas padaryti, bet — tik neigiamą vertę. Pas aukštesniuosius stuburinius gyvulius, kiek žinome, yra tik dvi šeimos formos: daugpatystė ir gyvenimas atskiromis poromis; abiem atvejais leidžiamas tik vienas suaugęs patinas, tik vienas vyras. Patino pavyduliavimas, tuo pačiu metu jungdamas ir apribodamas gyvulių šeimą, priešpastato ją bandai; banda, aukštesnė bendro gyvenimo forma, dėl patinų pavyduliavimo vienais atvejais tampa negalima, kitais susilpnėja arba rujos metu iškrinka, o geriausiu atveju patinų pavyduliavimas stabdo jos tolesnį vystymąsi. Vien to pakanka įrodyti, kad gyvulių šeima ir pirmykštė žmonių visuomenė yra nesuderinami dalykai, kad iš gyvulių būklės iškilę pirmykščiai žmonės arba jokios šeimos nepažino, arba, daugiausia, pažino tokią, kokia pas gyvulius nepasitaiko. Toks beginklis gyvulys, kaip besiformuojantis žmogus, galėjo nedideliu skaičiumi šiaip taip išlikti ir būdamas izoliuotas, kai aukščiausią bendro gyvenimo formą sudaro atskira pora, kaip, besiremiančio medžiotojų pasakojimais Vestermarko nuomone, gyvena gorilos ir šimpanzės. Bet išsivystyti iš gyvulių būklės, įvykdyti didžiausiai pažangai, kokia tik žinoma gamtoje, reikėjo dar vieno elemento: nepakankamas atskiro individo pajėgumas gintis turėjo būti pakeistas bandos jungtine jėga ir kolektyviniu veikimu. Perėjimas į žmogaus būklę iš tų sąlygų, kuriomis dabartiniu metu gyvena žmogbeždžionės, būtų tiesiog neišaiškinamas; šios beždžionės veikiau daro įspūdį nukrypusių šalutinių linijų, kurios pasmerktos palaipsniui išmirti ir, šiaip ar taip, yra smukimo būklėje. Vien to pakanka atsisakyti išvesti bet kurią paralelę tarp jų ir pirmykščio žmogaus šeimos formų. Juk suaugusių patinų abipusiškas toleravimas, pavyduliavimo nebuvimas buvo pirmoji sąlyga susidaryti tokioms didelėms ir ilgalaikėms grupėms, kuriose ir tegalėjo įvykti gyvulio pavirtimas žmogumi. Ir iš tikrųjų, kokią randame seniausią, ankstyviausią šeimos formą, kurios buvimą istorijoje galime neginčijamai įrodyti ir kurią dar ir šiandien kai kur galime tyrinėti? Grupinę santuoką, tokią santuokos formą, kai ištisos vyrų grupės ir ištisos moterų grupės abipusiškai vieni antriems priklauso ir kai pavyduliavimui belieka labai maža vietos. Ir toliau, vėlesnėje vystymosi pakopoje randame atmetančią kitas formas daugvyrystę, kuri yra priešinga bet kokiam pavyduliavimo jausmui ir todėl nežinoma gyvuliams. Bet mums žinomos grupinės santuokos formos yra susijusios su taip savotiškai painiomis sąlygomis, kad jos būtinai nukreipia mus į ankstesnes, paprastesnes lytinio bendravimo formas, o kartu galų gale — į nesureguliuotų santykių laikotarpį, kuris atitinka perėjimą iš gyvuliškosios būklės į žmogiškąją; todėl rėmimasis gyvulių santuokomis vėl grąžina mus kaip tik į tą tašką, nuo kurio jis turėjo mus galutinai nuvesti.
Ką gi tai reiškia: nesureguliuoti lytiniai santykiai? Tai reiškia, kad mūsų arba kurio nors senesniojo laikmečio draudžiamieji apribojimai tuomet negaliojo. Jau matėme, kaip išnyko pavyduliavimu pagrįsti apribojimai. Jeigu jau kas yra tvirtai nustatyta, tai tas, kad pavyduliavimas — palyginti vėlai išsivystęs jausmas. Tą pati galima pasakyti ir apie kraujomaišos supratimą. Ne tik brolis ir sesuo seniau būdavo vyru ir žmona, bet ir lytiniai santykiai tarp tėvų ir vaikų dar ir šiandien leidžiami daugelyje tautų. Bankroftas („Šiaurės Amerikos Ramiojo vandenyno pakrančių čiabuvių gentys“, 1875, t. I[12]) paliudija, kad tokių santykių esama pas kavijatus Beringo sąsiaurio pakraštyje, pas Kadijako salos gyventojus netoli Aliaskos, pas tinius britų Šiaurės Amerikos vidurinėje dalyje; Leturno pateikia santrauką tokių pat faktų pas indėnus-čipevėjus, pas kukusus Čilėje, pas karaibus, karėnus Indokinijos pusiasalyje; jau neminime senovės graikų ir romėnų pasakojimų apie partus, persus, skitus, hunus ir t. t. Kol kraujomaiša nebuvo išrasta (o ji yra išradimas, ir labai vertingas), lytiniai santykiai tarp tėvų ir vaikų negalėjo būti labiau atstumiantys, negu lytiniai santykiai tarp asmenų, priklausančių skirtingoms kartoms, o tai juk dar ir šiandien pasitaiko net filisteriškiausiose šalyse ir nesukelia didelio siaubo; dargi senos, daugiau kaip šešiasdešimties metų „merginos“, jeigu jos pakankamai turtingos, kartais išteka už jaunų vyrų, turinčių apie trisdešimt metų. Atmetę nuo mums žinomų pačių ankstyviausių šeimos formų susijusias su jomis kraujomaišos sąvokas, kurios visiškai skiriasi nuo mūsiškių ir dažnai joms tiesiog prieštarauja, gauname tokią lytinio santykiavimo formą, kurią tegalima pavadinti tik nesureguliuota. Nesureguliuota todėl, kad dar nebuvo apribojimų, kuriuos vėliau įvedė papročiai. Bet iš to anaiptol negalima padaryti išvados, kad kasdieninėje praktikoje lytiniai santykiai buvę visai netvarkingi. Anaiptol nėra negalimas laikinas atskirų porų susidėjimas, kuris dabar netgi grupinėje santuokoje labai dažnai pasitaiko. Ir jeigu Vestermarkas, naujausias iš tyrinėtojų, neigiančių tokią pirmykštę būklę, santuoka vadina kiekvieną atvejį, kai abi lytys gyvena poroje iki vaiko gimimo, tai reikia pasakyti, kad tokia santuoka visiškai galėjo egzistuoti esant nesureguliuotiems santykiams, anaiptol neprieštaraudama šitam nesureguliuotumui, t. y. tokiai būklei, kai nebuvo papročių įvestų lytinio bendravimo apribojimų. Tiesa, Vestermarkas vadovaujasi pažiūra, kad
„nesureguliuotumas apima individualinių polinkių nuslopinimą“, tad „gryniausia jo forma yra prostitucija“[13].
O man, atvirkščiai, atrodo, kad visiškai negalima suprasti pirmykščių sąlygų, kol į jas žiūrima pro viešųjų namų akinius. Prie šio klausimo mes grįšime, nagrinėdami grupinę santuoką.
Pagal Morganą iš šios pirmykštės nesureguliuotų santykių būklės, tur būt, labai anksti išsivystė:
1. Kraujo giminystės šeima — pirmoji šeimos pakopa. Čia santuokinės grupės skirstomos pagal kartas: visi seneliai ir senelės šeimos ribose yra vienas kitam vyrai ir žmonos, lygiai taip pat ir jų vaikai, t. y. tėvai ir motinos; pastarųjų vaikai sudaro trečiąjį bendrųjų sutuoktinių ratą, o jų vaikai, pirmųjų provaikaičiai,— ketvirtąjį. Taigi, šitoje šeimos formoje savitarpinių santuokinių teisių ir pareigų (kalbant šių laikų kalba) nėra tik tarp protėvių ir palikuonių, tarp tėvų ir vaikų. Broliai ir seserys, pirmojo, antrojo ir tolesniųjų laipsnių pusbroliai ir pusseserės yra visi tarpusavyje broliai ir seserys ir kaip tik todėl visi vienas kitam vyrai ir žmonos. Brolio ir sesers giminystės santykis šioje šeimos pakopoje apima lytinį santykiavimą tarp jų kaip savaime suprantamą dalyką(14). Tipiškas tokios šeimos pavyzdys būtų vienos poros palikuonys, kurių visi kiekvienos vėlesnės kartos palikuonys vėl yra tarpusavyje broliai ir seserys ir kaip tik todėl vienas kitam vyrai ir žmonos.
Kraujo giminystės šeima išmirė. Net labiausiai laukinėse tautose, apie kurias pasakoja istorija, negalima rasti nė vieno neginčijamo jos pavyzdžio. Bet kad tokia šeima turėjo egzistuoti, mus verčia pripažinti Havajų giminystės sistema, dar ir dabar tebeveikianti visoje Polinezijoje ir išreiškianti tokius kraujo giminystės laipsnius, kurie tegali atsirasti tik esant šiai šeimos formai; tai pripažinti verčia mus visas tolesnis šeimos vystymasis, kuris numato, kad ta forma turėjo būti pradinė pakopa.
[1] Ruošdamas pirmąjį savo veikalo leidimą, Engelsas naudojosi šiomis Maklenano knygomis: Primitive Marriage. An Inquiry into the Origin of the Form of Capture in Marriage Ceremonies. Edinburgh, 1865 (Pirmykštė santuoka. Pagrobimo apeigų vestuvių ceremonijose kilmės tyrinėjimas. Edinburgas, 1865); Studies in Ancient History comprising a Reprint of „Primitive Marriage. An Inquiry into the Origin of the Form of Capture in Marriage Ceremonies“. London, 1876 (Senovės istorijos apybraiža, apimanti perspausdinamą knygą „Pirmykštė santuoka. Pagrobimo apeigų vestuvių ceremonijose kilmės tyrinėjimas“. Londonas, 1876); vėliau, ruošdamas ketvirtąjį leidimą (1891), Engelsas taip pat atsižvelgė į 1886 metais Londone ir Niujorke išėjusį naujos pastarosios Maklenano knygos leidimą.
[2] L. H. Morgan. Ancient Society. London, 1877, p. 43.
[3] K. Marksas. Lujo H. Morgano knygos „Senovės visuomenė" konspektas (žr. «Архив Маркса и Энгельса», т. IX, стр. 21.
[4] Turima galvoje knyga: J. J. Bachofen. Das Mutterrecht. Eine Untersuchung über die Gynaikokratie der alten Welt nach ihrer religiösen und rechtlichen Natur. Stuttgart, 1861 (J. J. Bachofenas. Motininė teisė. Senovės pasaulio ginekokratijos tyrinėjimas, remiantis jo religine ir teisine prigimtimi. Štutgartas, 1861).
(5) Pavadindamas šią pirmykštę būklę heterizmu, Bachofenas parodė, kaip mažai jis tesuprato, ką būtent jis atrado arba, tikriau, atspėjo. Heterizmu graikai vadino, kai jie šį žodį pradėjo vartoti, nevedusių arba monogamijoje gyvenančių vyrų santykiavimą su netekėjusiomis moterimis; tai visuomet numato buvus tam tikrą santuokos formą, už kurios ribų vyksta šis santykiavimas, ir apima prostituciją, bent jau kaip galimybę. Kita prasme šis žodis niekuomet nebuvo vartojamas, šita prasme ir aš jį vartoju kartu su Morganu. Labai reikšmingi Bachofeno atradimai visur yra nepaprastai mistifikuoti jo prasimanymo, kad istoriškai susidariusių santykių tarp vyro ir moteries šaltinis visuomet buvęs atitinkami religiniai žmonių vaizdiniai, o ne realios jų gyvenimo sąlygos.
[6] Šios ir tolesniųjų pastraipų tekstą iki skyrelio „Kraujo giminystės šeima“ (žr. šio leidinio 38 p.) Engelsas pridėjo 1891 metų leidime.
[7] Ch. Letourneau. L’évolution du mariage et de la famille. Paris, 1888.
[8] Ši Sosiuro mintis pateikiama knygoje A. Giraud-Teulon. Les origines du mariage et de la famille. Genève, Paris, 1884, p. XV (A. Žiro-Telonas. Santuokos ir šeimos kilmė. Ženeva—Paryžius, 1884, p. XV).
[9] E. Westermarck. The History of Human Marriage. London and New York, 1891.
[10] Ch. Letourneau. L’évolution du mariage et de la famille. Paris, 1888, p. 41.
[11] A. Espinas. Des sociétés animales. Paris, 1877; Engelsas cituoja Espiną iš Žiro-Telono knygos 518 psl. (žr. 26 pastabą); knygoje kaip priedas įdėta šio veikalo ištrauka.
[12] H. H. Bancroft. The Native Races of the Pacific States of North America, Vol. I—V, New York, 1875.
[13] Žr. E. Westermarck. The History of Human Marriage. London and New York, 1891, p. 70—71.
(14) 1884 m. Viename laiške, parašytame 1882 metų pavasarį[15], Marksas aštriausiais žodžiais atsiliepia apie visišką pirmykščių laikų iškraipymą Vagnerio „Nibelungų“ tekste. „Ar kuomet nors girdėta, kad brolis apkabintų seserį kaip žmoną?“[16]. Šitiems Vagnerio „gašlumo dievams“, kurie savo meilės nuotykiams visai moderniškai suteikia daugiau pikantiškumo trupučiu kraujomaišos, Marksas atsako: „Pirmykščiais laikais sesuo buvo žmona, ir tai buvo dora“.
1891 m. Vienas Vagnerio bičiulis ir gerbėjas prancūzas nesutinka su šia pastaba ir pažymi, kad jau senesniojoje „Edoje“, kuria Vagneris rėmėsi, „Egisdrekoje“, Lokis prikiša Frėjai: „Dievų akivaizdoje apkabinai tu savo brolį“. Taigi, jau tuomet brolio ir sesers santuoka buvusi uždrausta. Bet „Egisdreka" išreiškia tuos laikus, kai tikėjimas senaisiais mitais buvo visiškai išnykęs; ji yra grynai lukianiška dievų satyra. Jeigu Lokis, kaip Mefistofelis, ten daro Frėjai tokį priekaištą, tai šis faktas veikiau byloja prieš Vagnerį. O ir Lokis keliomis eilutėmis toliau sako Nijordrui: „Su savo seserimi pagimdei tu (tokį) sūnų" (vidh systur thinni gaztu slikan mög)[17]. Nijordras, tiesa, ne asas, bet vanas, ir „Inglindų sagoje“ jis sako, kad brolių santuokos su seserimis esančios įprastos vanų šalyje, bet to nesą pas asus[18]. Tai galėtų reikšti, kad vanai senesni dievai, negu asai. Šiaip ar taip, Nijordras gyvena tarp asų, kaip tarp sau lygių, ir todėl „Egisdreka“ veikiau įrodo tai, kad norvegų sagų apie dievus atsiradimo metu brolių su seserimis santuokos, bent jau tarp dievų, dar nesukeldavo jokio pasibiaurėjimo. O norint Vagnerį pateisinti, gal būt, verčiau reikėtų vietoj „Edos“ remtis Gete, kuris savo baladėje apie dievą ir bajaderę daro panašią klaidą dėl moterų religinės prievolės atsiduoti šventyklose, šį paprotį per daug priartindamas prie šių laikų prostitucijos.
[15] Tas Markso laiškas neišliko. Engelsas mini jį 1884 m. balandžio 11 d. laiške Kautskiui.
[16] Kalbama apie R. Vagnerio operinės tetralogijos „Nibelungo žiedas" tekstą, kurį parašė pats kompozitorius, remdamasis skandinavų epu „Eda" ir vokiečių epu „Nibelungų giesmė“. Žr. R. Wagner. Der Ring des Nibelungen, erster Tag, die Walküre, zweiter Aufzug (R. Vagneris. Nibelungo žiedas, pirmoji diena, Valkirija. Antras veiksmas).
„Nibelungų giesmė“— įžymus vokiečių liaudies herojinio epo paminklas, sukurtas remiantis senovės germanų mitais ir vadinamojo didžiojo tautų kilnojimosi laikotarpio (III-V a.) sakmėmis: Tokia, kokia yra išlikusi iki mūsų laikų, ši epinė poema susiformavo apie 1200 metus.
[17] Kalbėdamas apie Vagnerio bičiulį ir gerbėją prancūzą, Engelsas turi galvoje prancūzų socialistą Šarlį Bonjė.
„Eda“— skandinavų tautų mitologinių ir herojinių sakmių bei dainų rinkinys; išliko kaip XIII a. rankraštis, kurį 1643 metais atrado Islandijos vyskupas Sveinsonas (vadinamoji „Senesnioji Eda“), ir kaip traktatas apie skaldų poeziją; pastarąjį XIII a. pradžioje sudarė poetas ir metraštininkas Snoris Sturlusonas („Jaunesnioji Eda"). „Edos“ giesmėse atsispindėjo skandinavų visuomenės būklė gimininės santvarkos irimo ir tautų kilnojimosi laikotarpiu. Jose pasitaiko vaizdų ir siužetų iš senovės germanų liaudies kūrybos.
„Egisdreka“— viena „Senesniosios Edos“ giesmių, priklausanti vėlesniems rinkinio tekstams. Engelsas čia pateikia vietas iš šios giesmės 32 ir 25 strofų.
[18] Asai ir vanai — dvi dievų grupės skandinavų mitologijoje.
„Inglingų saga“ — pirmoji saga iš islandų viduramžių poeto ir metraštininko Snorio Sturlusono knygos „Heimskringla“ („Žemės ratas“) apie norvegų karalius (nuo seniausių laikų iki XII a.), sudarytos pirmoje XIII a. pusėje, remiantis istorinėmis kronikomis apie norvegų karalius ir islandų bei norvegų gimininėmis sagomis. Engelsas pateikia vietą iš šios sagos 4-jo skyriaus.
← I. Kultūros priešistorinės pakopos | Turinys | 2. Punaluajinė šeima →