Parašyta: 1877 m. birželio mėn.
Išleista lietuvių kalba: 1950 m.
Šaltinis: Karl Marx, Friedrich Engels. Rinktiniai raštai (Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1950), 2:138:148
Išspausdinta: Išspausdinta almanache „Volkskalender“, kuris išėjo 1878 m. Braunšveige. Versta iš vokiečių kalbos
Suskaitmenino: Baltoji Rožytė
Žmogus, pirmutinis suteikęs socializmui, o tuo pačiu ir visam šiuolaikiniam darbininkų judėjimui mokslinį pagrindą — Karlas Marksas — gimė 1818 m. Trire. Iš pradžių jis Bonoje ir Berlyne studijavo teisę, bet greit pasiskyrė vien tik istorijai ir filosofijai ir 1842 m. buvo jau pasiruošęs tapti filosofijos docentu, tačiau po Fridricho Vilhelmo III mirties kilęs politinis judėjimas nukreipė jo gyvenimą kita linkme. Reino liberalinės buržuazijos vadai — ponai Kamphauzenas, Hanzemanas ir kiti, jam dalyvaujant, įsteigė Kelne „Reino Laikraštį“, ir 1842 m. rudenį Marksas, kuris savąja Reino krašto landtago debatų kritika buvo padaręs didžiausią įspūdį, buvo pakviestas stoti šio laikraščio priešakyje. Žinoma, „Reino Laikraštis“ buvo cenzūruojamas, tačiau cenzūra negalėjo su juo susidoroti(1). „Reino Laikraščiui“ beveik visuomet pasisekdavo atspausdinti straipsnius, kurie buvo reikalingi; cenzoriui braukyti pirmiausia pateikdavo mažiau vertingą medžiagą, iki jis pats nusileisdavo arba iki būdavo priverstas nusileisti, grasinant, kad rytoj laikraštis neišeis. Jei dar būtų buvę bent dešimt laikraščių, turėjusių tiek drąsos, kaip „Reino Laikraštis“, kurių leidėjai nebūtų pagailėję rinkimo išlaidoms padengti kelių šimtų talerių daugiau, — cenzūra Vokietijoje būtų tapusi negalima jau 1843 metais. Bet Vokietijos laikraščių savininkai buvo smulkmeniški, bailūs miesčionys, ir „Reino Laikraštis“ kovojo vienas. Jis išvesdavo iš rikiuotės vieną cenzorių po kito. Pagaliau jam buvo paskirta dviguba cenzūra: po pirmo cenzūravimo jį turėjo dar kartą ir galutinai peržiūrėti vyriausybinis prezidentas[2]. Bet ir tai nieko nepadėjo. 1843 m. pradžioje vyriausybė pareiškė, kad su šiuo laikraščiu, esą, nieko negalima padaryti, ir jį visiškai uždarė.
Marksas, kuris tuo tarpu vedė busimojo reakcinio ministro fon Vestfaleno seserį, persikėlė į Paryžių ir ten drauge su A. Ruge pradėjo leisti „Vokiečių-Prancūzų Metraščius“, kuriuose jis pradėjo savo socialistinių straipsnių seriją, išspausdinęs „Hėgelio teisės filosofijos kritiką“. Toliau drauge su F. Engelsu jis išleido „Šventąją šeimą. Prieš Bruno Bauerį ir Ko“ — satyrinę kritiką vienos iš tų paskutiniųjų formų, kurią buvo įgavęs tuolaikinis vokiečių filosofinis idealizmas.
Politinės ekonomijos ir didžiosios Prancūzijos revoliucijos istorijos studijos vis dar palikdavo Marksui pakankamai laiko, progai pasitaikius, Prūsijos vyriausybei pulti. Pastaroji atkeršijo jam tuo, kad 1845 m. pavasarį paveikė Gizo vyriausybę — ponas Aleksandras fon Humboldtas suvaidino, matyti, čia tarpininko vaidmenį, — ir ši Marksą ištrėmė iš Prancūzijos. Marksas persikėlė į Briuselį ir ten 1847 m. išleido prancūzų kalba „Filosofijos skurdą“, Prudono „Skurdo filosofijos“ kritiką, o 1848 m. — „Kalbą apie prekybos laisvę“. Tuo pačiu metu jam pavyko įsteigti Briuselyje Vokiečių darbininkų sąjungą ir tuo pradėti praktinę agitaciją. Pastaroji įgijo jam dar didesnę reikšmę nuo to laiko, kai jis ir jo politiniai draugai 1847 m. įstojo į jau daugelį metų gyvavusią slaptą Komunistų sąjungą. Visa organizacija buvo dabar iš pagrindų pertvarkyta; iki tol buvusi daugiau ar mažiau sąmokslininkiško pobūdžio, ji pavirto paprasta, tik būtinam reikalui esant slapta, komunistinės propagandos organizacija, — pirmąja Vokietijos socialdemokratų partijos organizacija. Sąjunga veikė visur, kur tik buvo vokiečių darbininkų draugijos; beveik visose šitose Anglijos, Belgijos, Prancūzijos ir Šveicarijos draugijose ir daugelyje Vokietijos draugijų vadovaują nariai priklausė Sąjungai, ir Sąjungos vaidmuo gimstančiame Vokietijos darbininkų judėjime buvo labai žymus. Kartu su tuo mūsų Sąjunga pirmoji iškėlė tarptautinį viso darbininkų judėjimo pobūdį ir tai įrodė praktiniame savo darbe, turėdama savo narių tarpe anglų, belgų, vengrų, lenkų ir kitų ir rengdama, ypač Londone, tarptautinius darbininkų susirinkimus.
Sąjungos pertvarkymas įvyko dviejuose 1847 metais sušauktuose kongresuose, iš kurių antrajame buvo nutarta paruošti ir paskelbti partijos programos pagrindus manifeste, kurį suredaguoti buvo pavesta Marksui ir Engelsui. Taip atsirado „Komunistų Partijos Manifestas“, kuris pirmą kartą pasirodė 1848 m., trumpai prieš vasario revoliuciją, ir po to buvo išverstas beveik į visas Europos kalbas.
„Briuselio Vokiečių Laikraštis“, kuriame Marksas bendradarbiavo, negailestingai demaskuodamas policinę savo tėvynės gerovę, davė Prūsijos vyriausybei progos vėl pareikalauti Marksą ištremti, bet veltui. Bet kai vasario revoliucijos išdavoje ir Briuselyje prasidėjo liaudies bruzdėjimai ir atrodė, kad Belgija yra perversmo išvakarėse, Belgijos vyriausybė Marksą be jokių ceremonijų suėmė ir ištrėmė. Tuo tarpu Prancūzijos laikinoji vyriausybė per Flokoną pakvietė Marksą grįžti į Paryžių, ir jis šiuo pakvietimu pasinaudojo.
Paryžiuje jis visų pirma stojo prieš gyvenusių ten vokiečių sugalvotą avantiūrišką planą — suformuoti Prancūzijoje iš vokiečių darbininkų ginkluotus legionus ir su jų pagalba įvežti į Vokietiją revoliuciją ir respubliką. Iš vienos pusės, Vokietija turėjo savo revoliuciją įvykdyti pati, o iš antros pusės, kiekvieną Prancūzijoje besiformuojantį revoliucinį svetimšalių legioną laikinosios vyriausybės Lamartinai iš anksto išduodavo tai pačiai vyriausybei, kurią reikėjo nuversti, kaip tat ir įvyko Belgijoje ir Badene.
Po kovo revoliucijos Marksas nuvyko į Kelną ir įsteigė ten „Naująjį Reino Laikraštį“ ėjusį nuo 1848 m. birželio 1 d. iki 1849 m. gegužės 19 d. — vienintelį laikraštį, kuris tuometiniame demokratiniame judėjime atstovavo proletariato požiūriui. Tai pasireiškė kad ir jo beatodairišku solidarumu su 1848 m. birželio Paryžiaus sukilėliais — dėl to tad nuo laikraščio ir pasitraukė beveik visi jo akcininkai. Veltui nurodinėjo „Kreuzzeitung“[3] į „įžūlumo Čimborasą“[4], su kuriuo „Naujasis Reino Laikraštis“ puola visa, kas šventa — pradedant nuo karaliaus ir imperijos vietininko ir baigiant žandaru, ir visa tai Prūsijos tvirtovėje su tuometine aštuonių tūkstančių vyrų įgula; veltui piktinosi liberalieji, staiga tapę reakciniais, Reino filisteriai; veltui apgulos stovis Kelne 1848 m. rudenį ilgesniam laikui sustabdė laikraštį; veltui Frankfurto imperinė teisingumo ministerija reikalavo iš Kelno prokuroro traukti atsakomybėn čia už vieną, čia už kitą straipsnį, — laikraštis ramiausiai, policijos akyse, buvo toliau redaguojamas ir spausdinamas, o jo tiražas ir jo šlovė augo, aštrėjant jo puolimams prieš vyriausybę ir buržuaziją. Kai 1848 m. lapkričio mėn. Prūsijoje įvyko valstybės perversmas, „Naujasis Reino Laikraštis“ kiekvieno savo numerio pradžioje ragino liaudį nemokėti mokesčių ir į jėgą atsakyti jėga. Dėl to ir dar dėl vieno straipsnio 1849 m. pavasarį jis buvo atiduotas prisiekusiųjų teismui, bet buvo abu kartus išteisintas. Pagaliau, kai 1849 m. gegužės sukilimai Drezdene ir Reino krašte buvo nuslopinti ir, sumobilizavus bei sukoncentravus žymias karines pajėgas, buvo pradėtas Prūsijos žygis prieš Badeno-Pfalco sukilimą, vyriausybė tarėsi esanti pakankamai stipri, kad galėtų, pavartojusi smurtą, panaikinti „Naująjį Reino Laikraštį“. Paskutinis, raudonais dažais atspausdintas laikraščio numeris išėjo gegužės 19 dieną.
Marksas vėl išvyko į Paryžių, bet, tepraslinkus kelioms savaitėms po 1849 m. birželio 13 d. demonstracijos, Prancūzijos valdžios buvo priverstas pasirinkti — arba persikelti gyventi į Bretanę, arba išvykti iš Prancūzijos. Jis pasirinko antrąją galimybę ir persikėlė į Londoną, kur ir tebegyvena iki šiol.
Buvo mėginama „Naująjį Reino Laikraštį“ toliau leisti žurnalo-apžvalgos pavidalu (Hamburge 1850 m.), bet dėl vis labiau stiprėjančios reakcijos po kiek laiko teko nuo to atsisakyti. Tuoj po valstybės perversmo Prancūzijoje 1851 m. gruodžio mėn. Marksas išleido „Luji Bonaparto briumero 18-ją“ (Bostonas, 1852 m.; antras leidimas — Hamburgas, 1869 m., trumpai prieš karą). 1853 m. jis parašė „Demaskavimus apie Kelno komunistų bylą“ (pirmiausia išspausdinta Bazelyje, vėliau — Bostone, neseniai vėl — Leipcige).
Nuteisus Komunistų sąjungos narius Kelne, Marksas nuo politinės agitacijos pasitraukė ir pasiskyrė, iš vienos pusės, dešimt metų užtrukusiam tyrimui gausios medžiagos politinės ekonomijos klausimais, esančios Britanijos muziejaus bibliotekoje, iš antros pusės — bendradarbiavimui „Niujorko Tribūnoje“[5], laikraštyje, kuris iki prasidedant Amerikos pilietiniam karui dėdavo ne tik jo pasirašytas korespondencijas, bet ir jo parašytus gausius vedamuosius straipsnius apie padėtį Europoje ir Azijoje. Jo griežti straipsniai prieš lordą Palmerstoną, pagrįsti nuodugniai ištirtais oficialiais Anglijos dokumentais, būdavo Londone perspausdinami pamfletų pavidalu.
Pirmas jo ilgamečių ekonominių studijų vaisius buvo 1859 m. pasirodęs veikalas „Dėl politinės ekonomijos kritikos“, pirmas sąsiuvinis (Berlynas, Dunkerio leid.). Šis veikalas apima pirmą sistemingą išdėstymą Markso vertės teorijos, įskaitant ir pinigų mokslą. Italijos karo metu Londone leidžiamame vokiškame laikraštyje „Das Volk“[6] Marksas kovojo tiek prieš bonapartizmą, kuris, nusidažęs tuomet liberalinėmis spalvomis, dėjosi esąs pavergtųjų tautybių išvaduotojas, tiek ir prieš tuometinę Prūsijos politiką, kuri, prisidengdama neutralitetu, mėgino žvejoti drumstame vandenyje. Teko kartu stoti ir prieš p. Karlą Fogtą, kuris tuomet, princo Napoleono (Plon-Plon) pavestas, gaudamas iš Luji Napoleono algą, agitavo už Vokietijos neutralitetą ir net už jos palankumą. Fogto apibertas pačiais niekšiškiausiais ir sąmoningai melagingais šmeižtais, Marksas atsakė knyga „Ponas Fogtas“ (Londonas, 1860 m.), kurioje jis demaskavo Fogtą ir kitus ponus iš bonapartistinės pseudodemokratų gaujos ir, pasiremdamas tiek išoriniais, tiek ir vidiniais duomenimis, iškėlė aikštėn, kad Fogtas buvo gruodžio imperijos papirktas. Lygiai po dešimties metų tai pasitvirtino: Bonaparto samdinių sąraše, kuris buvo rastas 1870 m. Tiuilryje ir rugsėjo vyriausybės paskelbtas, po atitinkama raide buvo pažymėta: „Fogtas — 1859 m. rugpjūčio mėn. jam perduota... 40 000 frankų“.
Pagaliau 1867 m. Hamburge pasirodė „Kapitalas. Politinės ekonomijos kritika“. Pirmasis tomas — pagrindinis Markso veikalas, kuriame išdėstyti jo ekonominių ir socialistinių pažiūrų pagrindai, taip pat jo dabartinės visuomenės, kapitalistinio gamybos būdo ir jo pasekmių kritikos pagrindai. Antrasis šio epochinio veikalo leidimas išėjo 1872 metais. Šiuo metu autorius baigia ruošti antrąjį tomą.
Tuo tarpu darbininkų judėjimas įvairiose Europos šalyse vėl tiek sustiprėjo, kad Marksas galėjo pagalvoti apie savo seniai puoselėto troškimo įgyvendinimą: įkurti pažangiausias Europos ir Amerikos šalis apimančią darbininkų asociaciją, kurioje, taip sakant, įsikūnytų tarptautinis socialistinio judėjimo pobūdis tiek patiems darbininkams, tiek ir buržuazijai ir vyriausybėms — proletariatui padrąsinti ir sustiprinti, o jo priešams — įvaryti baimės. 1864 m. rugsėjo mėn. 28 d. Sent Martinso Hole, Londone, įvykęs liaudies mitingas, sušauktas pareikšti solidarumą Rusijos ką tik vėl numalšintai Lenkijai, davė progos šį pasiūlymą iškelti, ir jis buvo su entuziazmu priimtas. Tarptautinė Darbininkų Asociacija buvo įsteigta; susirinkime buvo išrinkta laikinoji Generalinė Taryba su būstine Londone, ir jos, kaip ir visų vėlesniųjų generalinių tarybų iki Hagos kongreso, siela buvo Marksas. Jis parašė beveik visus Internacionalo Generalinės Tarybos išleistus dokumentus, pradedant nuo Steigiamojo Manifesto 1864 m. ir baigiant manifestu apie pilietinį karą Prancūzijoje 1871 metais. Apibūdinti Markso veiklą Internacionale reikštų parašyti istoriją pačios šios asociacijos, kuri, beje, dar tebėra gyva Europos darbininkų atmintyje.
Paryžiaus Komunos žlugimas pastatė Internacionalą į nepakenčiamą padėtį. Jis buvo iškeltas į Europos istorijos priešakį tokiu momentu, kai jam visur buvo atimta galimybė ką nors sėkmingai praktiškai veikti. Įvykiai, iškėlusieji jį į septintos didžiosios valstybės padėtį, tuo pačiu metu neleido jam mobilizuoti savo kovinių jėgų ir jų veiksmingai panaudoti, nes tokiu atveju grėsė neišvengiamas pralaimėjimas ir darbininkų judėjimo nuslopinimas ištisiems dešimtmečiams. Be to dar, iš visų pusių ėmė veržtis elementai, kurie taip sparčiai išaugusią Asociacijos garbę mėgino panaudoti asmeninio tuščio didžiavimosi arba asmeninės garbėtroškos tikslams, nesuprasdami arba neatsižvelgdami į tikrąją Internacionalo padėtį. Reikėjo priimti didvyrišką nutarimą, ir vėl kaip tik Marksas priėmė tą nutarimą ir jį pravedė Hagos kongrese. Iškilmingu nutarimu Internacionalas pareiškė neatsakąs už buvusių tų beprotiškų ir nešvarių elementų centru bakunininkų veiklą; pagaliau, negalėdamas siaučiant visuotinei reakcijai įvykdyti jam iškeltų aukštesnių reikalavimų ir išlaikyti viso savo veiklos pilnumo kitaip, kaip tik ištisos aukų eilės kaina, aukų, dėl kurių darbininkų judėjimas būtų turėjęs paplūsti kraujais, — Internacionalas laikinai nuo scenos pasitraukė, perkeldamas Generalinę Tarybą į Ameriką. Vėlesni įvykiai parodė, koks teisingas, buvo šis — tuomet ir vėliau dažnai smerkiamas — nutarimas. Iš vienos pusės, buvo užkirstas kelias įvairiems mėginimams Internacionalo vardu ruošti bergždžius pučus, iš antros — nuolatinis glaudus bendradarbiavimas tarp įvairių šalių socialistinių darbininkų partijų įrodė, kad Internacionalo pažadintas visų šalių proletariato interesų bendrumo ir solidarumo įsisąmoninimas sugeba prasiskinti kelią net ir be įformintos internacionalinės asociacijos, kurios saitai tuo momentu būtų pavirtę pančiais.
Po Hagos kongreso Marksas pagaliau vėl surado ramybės ir laisvalaikio iš naujo imtis savo teorinių darbų ir, reikia tikėtis, netrukus galės atiduoti spaudai antrąjį „Kapitalo“ tomą.
Iš daugelio svarbių atradimų, kuriais Marksas įrašė savo vardą į mokslo istoriją, mes čia galime iškelti tik du.
Pirmas iš jų yra jo padarytas perversmas visame pasaulinės istorijos supratime. Visą ankstesniųjų pažiūrų į istoriją pagrindą sudarė manymas, kad pirmosios visų istorinių pasikeitimų priežasties reikia ieškoti besikeičiančiose žmonių idėjose ir kad iš visų istorinių pasikeitimų svarbiausi, nulemiantieji visą istoriją, yra politiniai. Bet iš kur atsiranda žmonėms idėjos ir kurios yra varomosios politinių pasikeitimų priežastys — tokie klausimai nebuvo keliami. Tik naujesniojoje prancūzų ir iš dalies anglų istorikų mokykloje iškilo įsitikinimas, kad Europos istorijos varomoji jėga, bent jau nuo viduramžių, yra besivystančios buržuazijos kova su feodaline aristokratija dėl visuomeninio ir politinio viešpatavimo. O Marksas įrodė, kad visa ligšiolinė žmonijos istorija yra klasių kovos istorija, kad visose įvairiose ir sudėtingose politinėse kovose tos ar kitos visuomeninės klasės visuomet siekė visuomeninio ir politinio viešpatavimo, senosios klasės siekė sutvirtinti savo viešpatavimą, o naujai kylančios klasės — jį iškovoti. Bet dėl ko atsiranda ir egzistuoja šios klasės? Dėl kiekvieną kartą esančių materialinių, grynai fiziškai juntamų sąlygų, kuriomis visuomenė kiekvienoje kalbamojoje epochoje gamina ir maino savo pragyvenimo priemones. Vidurinių amžių feodalinis viešpatavimas rėmėsi autarkiniu smulkių valstiečių bendruomenių ūkiu, kuris pasigamindavo beveik visus sau reikalingus vartojimo reikmenis ir beveik nepažino mainų. Karingoji bajorija apsaugodavo šias bendruomenes nuo išorinių priešų ir suteikdavo joms nacionalinius arba bent politinius saitus; o kai atsirado miestai, o kartu su jais ir atskira amatų pramonė ir prekybinė apyvarta, pradžioje tik šalies viduje, o vėliau ir tarptautinė, tuomet išsivystė miestų buržuazija, kuri dar viduriniais amžiais, kovodama su bajorija, išsikovojo vietą feodalinėje sistemoje taip pat kaip privilegijuotas luomas. Tačiau atradus naujų neeuropinių žemių, nuo XV šimtmečio vidurio, buržuazija įgijo žymiai platesnę sritį prekybinei veiklai, o drauge su tuo ir naują akstiną savo pramonei vystyti; svarbiausiose šakose amatus išstūmė manufaktūra, kuri savo pobūdžiu jau buvo fabrikinė, o pastarąją savo ruožtu išstūmė stambioji pramonė, kuri tapo galima praėjusio šimtmečio išradimų dėka, o ypač garo mašinos išradimo dėka. O stambioji pramonė savo ruožtu paveikė prekybą ta prasme, kad ji atsilikusiose šalyse išstūmė senąjį rankų darbą, o labiau išsivysčiusiose šalyse sukūrė naujas šiuolaikines susisiekimo priemones: garlaivius, geležinkelius, elektrinį telegrafą. Tuo būdu buržuazija vis daugiau ir daugiau telkė į savo rankas visuomeninius turtus ir visuomeninę galią, nors politinės galios, kuri buvo pasilikusi bajorijos ir ja besiremiančios karališkos valdžios rankose, ji dar ilgą laiką neturėjo. Bet pasiekusi tam tikrą išsivystymo pakopą — Prancūzijoje nuo didžiosios revoliucijos laikų — ji išsikovojo ir politinę valdžią, savo ruožtu tapdama viešpataujančia klase proletariato ir smulkiųjų valstiečių atžvilgiu. Šiuo požiūriu, — žinoma, pakankamai pažįstant ekonominę atitinkamo etapo visuomenės būklę (o tai mūsų istorikams specialistams yra visiškai svetima), — paprasčiausiu būdu išaiškinami visi istorijos reiškiniai, ir lygiai taip pat kiekvieno tam tikro istorinio laikotarpio vaizdiniai ir idėjos be galo paprastai išaiškinami ekonominėmis gyvenimo sąlygomis ir jų sąlygojamais visuomeniniais ir politiniais to laikotarpio santykiais. Istorijai pirmą kartą buvo suteiktas jos tikrasis pagrindas. Toks akivaizdus, bet iki šiol visiškai nepastebėtas faktas, kad žmonės visų pirma turi valgyti, gerti, turėti pastogę ir apsivilkti, taigi, kad jie turi dirbti prieš tai, negu gali pradėti kovoti dėl viešpatavimo, užsiiminėti politika, religija, filosofija ir t. t., šis akivaizdus faktas pagaliau įgijo savo istorines teises.
Socialistinei pasaulėžiūrai šis naujas istorijos supratimas buvo itin svarbus. Jis įrodė, kad visa istorija ir dabar tebevyksta klasių antagonizmo ir klasių kovos keliu, kad visuomet buvo viešpataujančios ir pavergtos, išnaudojančios ir išnaudojamos klasės ir kad didžiulė žmonijos dauguma visuomet buvo pasmerkta sunkiai dirbti ir skurdžiai gyventi. Kodėl taip? Ogi todėl, kad visose pirmesnėse žmonijos išsivystymo pakopose gamyba buvo dar taip silpnai išvystyta, kad istorijos vystymasis galėjo vykti tik šia antagonistine forma, kad istorijos progresas, aplamai imant, buvo atiduotas negausios privilegijuotos mažumos veiklai, tuo metu, kai didžiulė masė buvo pasmerkta sunkiu darbu įgyti sau menkas pragyvenimo priemones ir, be to, nuolatos didinti privilegijuotųjų turtus. Bet tas pats istorijos supratimas, natūraliai ir protingai išaiškinąs buvusį iki šiol klasinį viešpatavimą, kurį šiaip jau tektų aiškinti tik pikta žmonių valia, taip pat veda į įsitikinimą, kad dėl dabartiniu laiku milžiniško gamybinių jėgų išsivystymo išnyksta bent pažangiausiose šalyse ir paskutinis pagrindas skirstyti žmones į viešpataujančiuosius ir pavergtuosius, išnaudotojus ir išnaudojamuosius; kad viešpataujančioji stambioji buržuazija jau yra suvaidinusi savo istorinį vaidmenį, kad ji ne tik nebesugeba visuomenei vadovauti, bet net tapo gamybos vystymosi stabdžiu, kaip tat įrodo prekybos krizės — ypač paskutinis didysis krachas — ir pramonės depresija visose šalyse; kad istorinis vadovavimas dabar atiteko proletariatui — klasei, kuri pagal visas savo visuomeninės padėties sąlygas gali išsivaduoti tik pašalindama bet kurį klasinį viešpatavimą, bet kurį vergavimą ir bet kurį išnaudojimą aplamai; kad visuomeninės gamybinės jėgos, tiek išaugusios, jog buržuazija nebeįstengia jų suvaldyti, tik telaukia, kad susivienijęs proletariatas jas užvaldytų ir įgyvendintų tokią santvarką, kuri kiekvieną visuomenės narį įgalintų dalyvauti ne tik gamyboje, bet ir visuomenės turtų paskirstyme bei valdyme, ir kuri, planingai organizuodama visą gamybą, tiek padidins visuomenės gamybines jėgas ir jų gaminamus produktus, kad kiekvienam nuolat didėjančiu mastu bus užtikrintas visų jo protingų reikmių patenkinimas.
Antras svarbus Markso atradimas yra galutinis santykių tarp kapitalo ir darbo išaiškinimas, kitais žodžiais tariant, atskleidimas to, kaip šiuolaikinėje visuomenėje, esant kapitalistiniam gamybos būdui, kapitalistas išnaudoja darbininką. Nuo to laiko, kai politinė ekonomija iškėlė teiginį, kad darbas yra visų turtų ir visų vertybių šaltinis, neišvengiamai iškilo klausimas: kaip tat galima suderinti su tuo, kad samdomasis darbininkas gauna ne visą savo darbu pagamintą vertės kiekį, bet jos dalį turi atiduoti kapitalistui? Tiek buržuaziniai ekonomistai, tiek ir socialistai stengėsi duoti į šį klausimą moksliškai pagrįstą atsakymą, bet veltui, kol pagaliau pasirodė Marksas su savo išsprendimu. Šis išsprendimas yra toks. Šiuolaikinis kapitalistinis gamybos būdas numato dviejų visuomenės klasių buvimą: iš vienos pusės, kapitalistų, kurie turi gamybos ir pragyvenimo priemones, iš antros — proletarų, kurie viso to neturi, o turi parduoti tik vienintelę prekę: savo darbo jėgą; o šią savo darbo jėgą jie yra priversti parduoti, kad galėtų įsigyti būtinų pragyvenimo priemonių. Tačiau prekės vertė nustatoma pagal tai, kiek į jos pagaminimą, vadinasi, ir į jos atgaminimą įdėta visuomeniškai būtino darbo; taigi, vidutinio žmogaus vienos dienos, vieno mėnesio, vienerių metų darbo jėgos vertė nustatoma darbo kiekio, įkūnyto tokiame pragyvenimo priemonių kiekyje, koks reikalingas šiai darbo jėgai per dieną, mėnesį, metus palaikyti. Tarkime, kad darbininko vienos dienos pragyvenimo priemonėms pagaminti reikia šešių darbo valandų, arba — tai yra tas pat — įdėtas į jas darbas sudaro šešių darbo valandų kiekį; tokiu atveju, vienos dienos darbo jėgos vertė bus išreiškiama pinigų suma, kuri taip pat savyje įkūnija šešias darbo valandas. Tarkime toliau, kad kapitalistas, pas kurį dirba mūsų darbininkas, moka pastarajam šią sumą, t. y. apmoka pilną jo darbo jėgos vertę. Tad jeigu darbininkas per dieną tedirbtų kapitalistui po šešias valandas, tai jis kapitalistui jo turėtas išlaidas pilnai grąžintų, t. y. šešios darbo valandos už šešias darbo valandas. Žinoma, tokiu atveju kapitalistui nieko neliktų, ir todėl pastarasis reikalą visai kitaip vaizduoja: aš, — sako jis, — šio darbininko darbo jėgą nupirkau ne šešioms valandoms, bet visai dienai, ir todėl jis priverčia darbininką dirbti, atsižvelgiant į aplinkybes, 8, 10, 12, 14 ir daugiau valandų. Tuo būdu, septintą, aštuntą ir sekančias valandas pagamintas produktas yra neapmokėto darbo produktas ir patenka tiesiai į kapitalisto kišenę. Taigi, darbininkas, tarnaudamas kapitalistui, ne tik atgamina savo darbo jėgos, kapitalisto apmokėtos, vertę, bet, be to, jis dar pagamina antvertę, kurią pirmiausia pasisavina kapitalistas, o vėliau, pagal tam tikrus ekonominius dėsnius, ji pasiskirsto visos kapitalistų klasės tarpe ir sudaro tą šaltinį, iš kurio atsiranda žemės renta, pelnas, kapitalo sukaupimas,— žodžiu, visi nedirbančiųjų klasių suvartojami arba sukaupiami turtai. Bet tuo pačiu buvo įrodyta, kad šių laikų kapitalistai turtus įgyja, pasisavindami svetimą neapmokėtą darbą, lygiai taip pat, kaip juos įgydavo vergvaldžiai arba baudžiauninkų darbą išnaudoją feodalai, ir kad visos šios išnaudojimo formos viena nuo kitos skiriasi tik neapmokėto darbo pasisavinimo būdais. Bet tuo pačiu taip pat buvo padarytas galas visoms veidmainiškoms turtingųjų klasių kalboms, kad šiuolaikinėje visuomeninėje santvarkoje viešpataują teisė ir teisingumas, teisių ir pareigų lygybė ir visuotinė interesų harmonija, ir šiuolaikinė buržuazinė visuomenė buvo ne mažiau kaip ir jos pirmtakės demaskuota, kaip grandiozinė menkos, nuolat mažėjančios mažumos institucija milžiniškai tautos daugumai išnaudoti.
Šiais dviem svarbiais pagrindais remiasi šiuolaikinis, mokslinis socializmas. Antrajame „Kapitalo“ tome bus toliau vystomi šie ir kiti ne mažiau svarbūs mokslo atradimai kapitalistinės visuomeninės sistemos tyrinėjimo srityje ir tuo pačiu bus padarytas perversmas ir tuose politinės ekonomijos klausimuose, kurie pirmajame tome dar nebuvo paliesti. Palinkėkime tad Marksui, kad jis greitai galėtų šį tomą atiduoti spaudai.
(1) Pirmuoju „Reino Laikraščio“ cenzoriumi buvo policijos patarėjas Dolešalis, tas pats, kuris kartą išbraukė „Kölnische Zeitung“ skelbimą apie Dantės „Dieviškosios komedijos“ Filaleto (busimojo Saksonijos karaliaus Johano) vertimą, pažymėjęs: „Iš dieviškų dalykų nereikia daryti komedijų". (Engelso pastaba.)
[2] Vyriausybinis prezidentas — regirungsprezidentas — Prūsijoje, centro valdžios atstovas apygardoje.
[3] „Kreuzzeitung“ („Kryžiaus Laikraščio“) vardu buvo žinomas reakcinis monarchistų dienraštis „Neue Preussische Zeitung“ („Naujasis Prūsijos Laikraštis“), kuris ėjo Berlyne nuo 1848 m. Jo antraštėje buvo nupieštas kryžius.
[4] Čimborasas — viena iš aukščiausių Pietų Amerikos kalnų viršūnių.
[5] „New-York Daily Tribune“ — demokratinis dienraštis, ėjo Niujorke nuo 1841 m. iki 1924 m.; Marksas jame bendradarbiavo nuo 1851 m. iki 1862 m.
[6] Vokiškas laikraštis „Das Volk“ („Liaudis“) ėjo Londone nuo 1859 m. gegužės iki rugpjūčio mėn.; jo artimiausias bendradarbis buvo Marksas.