Parašyta: 1876 m.
Išleista lietuvių kalba: 1950 m.
Šaltinis: Karl Marx, Friedrich Engels. Rinktiniai raštai (Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1950), 2:67–79.
Išspausdinta: pirmą kartą žurnale „Neue Zeit“ 1896 m. Versta iš vokiečių kalbos.
Suskaitmenino: Baltoji Rožytė.
Darbas — visokio turto šaltinis, teigia politinės ekonomijos žinovai. Darbas tikrai toks yra greta gamtos, teikiančios jam medžiagą, kurią jisai paverčia turtu. Tačiau jisai yra ir kai kas be galo daugiau, negu šitai. Jisai — pirmutinė pagrindinė viso žmogaus gyvenimo sąlyga, ir, be to, tokiu mastu, kad mes tam tikra prasme turime pasakyti: darbas sukūrė patį žmogų.
Prieš daugelį šimtų tūkstančių metų, dar nepasiduodančiame tiksliai nustatyti tame žemės raidos laikotarpyje, kurį geologai vadina tretiniu, kaip spėjama, į jojo pabaigą, gyveno kažin kur karštojoje žemės juostoje — greičiausiai dideliame žemyne, dabar nugrimzdusiame į Indijos vandenyno dugną — nepaprastai aukštą išsivystymo laipsnį pasiekusi panašių į žmones beždžionių veislė. Darvinas davė mums apytikrį šių mūsų prosenolių aprašymą. Jie buvo ištisai apžėlę plaukais, barzdoti, smailiomis ausimis ir gyveno kaimenėmis medžiuose.
Joms įprasto gyvenimo būdo, kai laipiojant po medžius rankos atlieka visai kitokias funkcijas, negu kojos — padarinys buvo pirmiausia, tur būt, tai, kad šios beždžionės pamažu liovėsi naudojusios rankas, vaikščiodamos žemės paviršiumi, ir ėmė įprasti vaikščioti vis labiau ir labiau stačios išsitiesusios. Tuo buvo nužengtas lemiamas žingsnis pereiti iš beždžionės į žmogų.
Visos dabar dar tebegyvenančios panašios į žmones beždžionės gali stovėti tiesiai ir eiti vien tik kojomis, bet tik būtinam reikalui esant ir labai nerangiai. Jų natūrali eisena yra pusiau tiesi ir eidamos jos pasinaudoja rankomis. Dauguma jų atsiremia į žemę: sugniaužtų į kumščius rankų krumpliais ir, parietusios kojas, permeta kūną tarp ilgų savo rankų, kaip daro luošas žmogus, eidamas su ramentais. Aplamai, mes ir šiandien dar tebegalime stebėti tarp beždžionių visus pereinamuosius laipsnius nuo vaikščiojimo visomis keturiomis ligi vaikščiojimo dviem kojom. Tačiau pastaroji vaikščiojimo forma nė vienai jųjų netapo kuo nors daugiau, kaip kraštutiniu atveju vartojama priemone.
Kad vaikščiojimas išsitiesus galėtų tapti mūsų plaukuotiesiems protėviams iš pradžių taisykle, o ilgainiui būtinumu, reikėjo, kad rankoms tuo metu vis labiau ir labiau tektų kitokios funkcijos. Jau ir beždžionių turima tam tikras funkcijų pasidalijimas tarp rankų ir kojų. Kaip jau minėta, laipiojant po medžius, rankomis naudojamasi kitaip, negu kojomis. Ranka naudojamasi daugiausia maistui rinkti ir laikyti, kaip tatai jau daro kai kurie žemesnieji žinduoliai savo priešakinėmis letenomis. Ranka kai kurios beždžionės taisosi medžiuose gūžtas arba net, kaip šimpanzės, pastoges tarp šakų apsisaugoti nuo darganų. Ranka jos griebiasi vėzdo apsiginti nuo priešų ar bombarduoja juos vaisiais bei akmenimis, nelaisvėje jos ranka atlieka, nusižiūrėjusios į žmones, kai kurias nesudėtingas operacijas. Bet kaip tik čia ir iškyla aikštėn, koks didelis atstumas tarp neišlavintos netgi labiausiai panašių į žmogų beždžionių rankos ir šimtų tūkstančių metų darbo ištobulintos žmogaus rankos. Kaulų bei raumenų skaičius ir bendras išdėstymas vienodas abiejose, ir vis dėlto ir žemiausioje išsivystymo pakopoje esančio laukinio ranka gali atlikti šimtus veiksmų, neįmanomų jokiai beždžionei. Nė viena beždžionės ranka niekuomet nėra pasigaminusi kad ir primityviausio akmeninio peilio.
Todėl tie veiksmai, kuriems mūsų protėviai, pereinamu iš beždžionės į žmogų laikmečiu, per daugelį tūkstančių metų pamažu išmoko pritaikyti savo rankas, iš pradžių tegalėjo būti tiktai labai paprasti. Mažiausiai išsivystę laukiniai, netgi tie, kuriuos reikia laikyti vėl grįžusiais į gyvulišką būklę ir drauge išsigimusiais fiziniu atžvilgiu, vis dėlto stovi daug aukščiau, negu tos tarpinės būtybės. Ligi to laiko, kai pirmasis titnagas žmogaus rankos dėka galėjo pavirsti peiliu, gal būt, turėjo praeiti toks ilgas laiko tarpas, jog, palyginus su juo, mums žinomas istorijos laikotarpis tėra visiškai nežymus. Bet lemiamasis žingsnis buvo padarytas: ranka tapo laisva ir todėl galėjo įgauti vis daugiau miklumo bei nagingumo, o tuo būdu įgytas didesnis lankstumas būdavo paveldėjimo keliu perduodamas palikuonims ir didėjo iš kartos į kartą.
Tuo būdu ranka yra ne tiktai darbo organas, — ji taip pat ir jojo padarinys. Tik dėka darbo, dėka prisitaikymo prie vis naujų veiksmų, dėka perdavimo paveldėtinai tuo būdu pasiekto ypatingo raumenų, raiščių, o per ilgesnius laiko tarpus taip pat ir kaulų išlavėjimo, ir dėka vis naujo pritaikymo šių paveldėtinai perduodamų patobulėjimų naujiems, vis sudėtingesniems veiksmams, — tiktai šito viso dėka žmogaus ranka pasiekė tokį aukštą tobulumo laipsnį, kad ji galėjo, tarsi burtų jėga, sukurti Rafaelio paveikslus, Torvaldseno statulas, Paganinio muziką.
Bet ranka nebuvo kažkoks savareikšmis daiktas. Jinai tebuvo tik vienas ištisinio, nepaprastai sudėtingo organizmo sąnarys. Ir tatai, kas ėjo į gera rankai, tai ėjo į gera ir visam kūnui, kuriam ji tarnavo, — ir būtent dvejopu atžvilgiu.
Visų pirma dėl to dėsnio, kurį Darvinas pavadino augimo koreliacijos dėsniu. Pagal šį dėsnį tam tikros atskirų organinės būtybės dalių formos visuomet susijusios su tam tikromis kitų dalių formomis, su kuriomis pirmosios, atrodo, neturi jokio ryšio. Taip antai, visi be išimties gyvuliai, kurių raudonieji kraujo kūneliai be branduolio ir kurių pakaušio kaulas sujungtas su pirmuoju nugarkaulio slanksteliu dviem sąnariais, turi taip pat ir pieno liaukas jaunikliams žindyti. Antai, žinduoliai, kurių nagos yra perskeltos, paprastai turi ir sudėtingą skilvį atrajojimui. Tam tikrų formų pakitimai sukelia kitų kūno dalių formos pakitimus, nors mes šito sąryšio dar nepajėgiame išaiškinti. Visiškai baltos katės mėlynomis akimis visuomet ar beveik visuomet pasirodo esančios kurčios. Laipsniškas žmogaus rankos tobulėjimas ir greta jo einąs kojos išlavėjimas bei prisitaikymas tiesiai eisenai dėl šito koreliacijos dėsnio neabejotinai turėjo grįžtamos įtakos kitoms organizmo dalims. Tačiau šitos rūšies poveikis dar per mažą tėra ištirtas, ir mes čia tegalime vien patį faktą konstatuoti.
Daug svarbesnis yra tiesioginis, įrodomas rankos išsivystymo grįžtamas poveikis visam likusiam organizmui. Kaip jau yra sakyta, mūsų į beždžiones panašūs protėviai buvo visuomeniški gyvuliai; visiškai aišku, kad žmogaus, šito visuomeniškiausio iš visų gyvulių, negalima kildinti iš nevisuomeniškų artimiausiųjų protėvių. Prasidėjęs drauge su rankos išlavėjimu ir darbu viešpatavimas gamtai vis daugiau plėtė žmogaus akiratį. Gamtos daiktuose jis atrasdavo vis naujų ligi tol nežinotų ypatybių. Antra vertus, darbo išsivystymas neišvengiamai padėjo glaudžiau susijungti visuomenės nariams, nes jojo dėka dažnėjo savitarpio paramos, bendro veikimo atvejai, ir kiekvienas atskiras visuomenės narys vis geriau įsisąmonindavo to bendro veikimo naudingumą. Trumpai tariant, besiformuoją žmonės priėjo tai, kad jiems atsirado reikalas kažką pasakyti vienas kitam. Reikalas susikūrė organą: beždžionės neišsivystęs gomurys pamažu, bet nuolat moduliacijos keliu persiformuodavo vis labiau išsivystančiai moduliacijai, ir kalbos organai palengva išmoko aiškiai tarti artikuliuotus garsus vieną po kito.
Kad šis aiškinimas, jog kalba atsiradusi iš darbo ir drauge su juo, yra vienintelis teisingas, įrodo palyginimas su gyvuliais. Tie nedaugelis dalykų, kuriuos jie, net ir labiausiai išsivysčiusieji, turi vienas kitam pranešti, gali būti pranešta ir be artikuliuotos kalbos. Gamtinėje būklėje nė vienas gyvulys nejaučia nepatogumo dėl nemokėjimo kalbėti ar suprasti žmonių kalbą. Visai kas kita, kai jis žmonių prijaukintas. Šuo ir arklys, gyvendami kartu su žmonėmis, išsilavino savyje tokią jautrią klausą artikuliuotos kalbos atžvilgiu, kad jie savo vaizdinių rato ribose išmoksta lengvai suprasti bet kurią kalbą. Be to, jie įgavo sugebėjimą tokiems jausmams, kaip kad prisirišimo prie žmogaus, dėkingumo ir kiti jausmai, kurie pirma buvo jiems svetimi. Kiekvienas, kam yra tekę turėti daugiau reikalo su šitokiais gyvuliais, vargu ar gali užginčyti, jog dažnai esti atsitikimų, kai jie dabar jaučia savo nesugebėjimą kalbėti kaip trūkumą. Deja, jų balso organai jau tiek išsispecializavę tam tikra linkme, kad šitos jų bėdos jau niekaip nebepašalinsi. Tačiau tenai, kur organas tinka kalbėti, šitas nesugebėjimas kalbėti — tam tikrose ribose — gali išnykti. Paukščių balso organai, žinoma, radikaliai skiriasi nuo atitinkamų žmogaus organų. O vis dėlto paukščiai yra vieninteliai gyviai, kurie gali išmokti kalbėti, ir paukštis su šlykščiausiu balsu, papūga, kalba geriausiai. Ir nereikia manyti, kad papūga nesupranta to, ką kalba. Žinoma, vien dėl malonumo kalbėti ir bendrauti su žmonėmis papūga ištisas valandas be paliovos kartos visą savo žodžių atsargą. Bet savojo vaizdinių rato ribose jinai sugeba taip pat ir išmokti suprasti tai, ką sako. Išmokykite papūgą keiktis taip, kad ji suvoktų keiksmo žodžių reikšmę (viena iš mėgstamiausiųjų grįžtančių iš karštų kraštų jūrininkų pramogų), o paskui pamėginkite ją erzinti, ir jūs tuoj pamatysite, kad ji moka pasinaudoti keiksmažodžiais ne blogiau už berlyniškę žalėsių prekiautoją. Tas pat kartojasi, kai ji kaulija gardumynų.
Iš pradžios darbas, o paskui ir drauge su juo artikuliuota kalba buvo du svarbiausieji akstinai, kurių įtakoje beždžionės smegenys galėjo palaipsniui pavirsti žmogaus smegenimis, kurie, būdami visiškai panašūs į beždžionės smegenis, toli pralenkia juos savo dydžiu ir tobulumu. Lygiagrečiai su tolesniu smegenų išsivystymu vystėsi artimiausi jų įrankiai — jutimo organai. Kaip laipsnišką kalbos išsivystymą visuomet lydi atitinkamas klausos organo tobulėjimas, lygiai taip pat smegenų išsivystymą lydi visų jutimų tobulėjimas. Erelio akys mato žymiai toliau, negu žmogaus akis, bet žmogaus akis pastebi daiktuose daug daugiau, negu erelio. Šuo turi daug jautresnę uoslę, negu žmogus, tačiau jis neskiria nė šimtosios dalies tų kvapų, kurie žmogui yra aiškios įvairių daiktų žymės. Taip pat ir lytėjimas, kurį beždžionė turi tik grubiausia užuomazgos forma, atsirado tik pačiai žmogaus rankai besivystant, darbo dėka. —
Smegenų ir jiems pavaldžių jutimų, vis labiau ir labiau skaidrėjančios sąmonės, sugebėjimo abstrakčiai galvoti bei daryti išvadas vystymasis grįžtamai veikė į darbą ir kalbą, teikdamas joms vis naujus akstinus toliau tobulėti. Šis tolesnis vystymasis anaiptol nesustojo ir tuomet, kai žmogus jau galutinai atsiskyrė nuo beždžionės, bet, atvirkščiai, ėjo vis toliau; būdamas įvairiose tautose ir įvairiais laikais pagal savo laipsuį ir kryptį skirtingas, tasai išsivystymas, kartais kai kur net laikinai sustodamas ir net pasukdamas atgal, bendrai paėmus, galingai žengė į priekį, iš vienos pusės, smarkiai skatinamas, o iš antrosios pusės, atsiradus susiformavusiam žmogui, stumiamas labiau apibrėžta linkme prisidėjusio naujo elemento — visuomenės.
Tikriausiai praslinko šimtai tūkstančių metų, — žemės istorijoje turį ne didesnę reikšmę, kaip sekundė žmogaus gyvenime(1), — ligi iš besikarstančių po medžius beždžionių kaimenės kilo žmonių visuomenė. Bet vis dėlto galiausiai ji atsirado. Ir kas gi vėl sudaro būdingą žmonių visuomenės žymę, skiriančią ją nuo beždžionių kaimenės? Darbas. Beždžionių kaimenė pasitenkindavo tuo, kad suėsdavo maisto atsargas, esančias jos rajone, kurio dydį nulemdavo geografinės sąlygos ar kaimyninių kaimenių pasipriešinimo laipsnis. Ji klajodavo iš vietos į vietą, kovodama su kaimyninėmis kaimenėmis, siekdama naujo rajono, kuriame būtų apstu maisto, bet ji nesugebėdavo išgauti iš teikiančio jai maistą rajono daugiau, negu duodavo pati gamta, išskyrus nebent tai, kad kaimenė nesąmoningai patręšdavo žemę savo išmatomis. Kai tiktai visos tiekusios maistą sritys buvo užimtos, beždžionių skaičiaus augimas turėjo sustoti; geriausiuoju atveju jų skaičius tegalėjo išsilaikyti senajame lygyje. Bet visi gyvuliai be galo išlaidūs maisto atžvilgiu ir, be to, dažnai sunaikina pačioje užuomazgoje natūralų maisto prieauglį. Vilkas, priešingai medžiotojui, nepasigaili stirnos, kuri ateinančiais metais turėtų atvesti jam stirniukus; ožkos Graikijoje, sugraužiančios visas jaunas krūmynų šakeles, neduodamos joms pasiūgėti, nunuogino visus šalies kalnus. Šis „grobuoniškas“ gyvulių „ūkininkavimas“ vaidina svarbų vaidmenį laipsniško rūšių kitimo procese, nes jisai priverčia jas taikytis prie naujų, neįprastų joms maisto rūšių ir šito dėka jų kraujas įgauna kitokią cheminę sudėtį, ir visa kūno konstitucija palaipsniui tampa kitokią, о nusistojusios kartą visam laikui rūšys išmiršta. Nėra jokio abejojimo, kad šitas grobuoniškas ūkininkavimas smarkiai prisidėjo prie mūsų protėvių sužmogėjimo. Toje beždžionių veislėje, kuri žymiai pralenkė visas kitas sumanumu ir sugebėjimu prisitaikyti, toks grobuoniškas ūkininkavimas turėjo atvesti į tai, kad maistui buvo imta vartoti vis daugiau ir daugiau naujų augalų, o iš šitų augalų vis daugiau tinkamų valgiui dalių; žodžiu, į tai, kad maištas darėsi vis įvairesnis. Šito padarinys buvo tai, kad organizmas gaudavo vis daugiau įvairesnių elementų, kurie sudarė chemines sąlygas šitoms beždžionėms pavirsti žmonėmis. Bet visa tai dar nebuvo darbas tikrąja to žodžio prasme. Darbas prasideda tiktai tuomet, kai imama gamintis įrankius. O kas yra seniausieji mūsų randami įrankiai, — seniausieji, sprendžiant iš rastų priešistorinių žmonių vartotų daiktų ir iš ankstyviausiųjų istorinių tautų bei dabartinių labiausiai primityvių laukinių gyvenimo būdo? Šitie įrankiai yra medžioklės ir žvejybos įrankiai; pirmieji yra kartu ir ginklai. Bet medžioklė ir žvejyba numato perėjimą nuo išimtinai augalinio maisto ir prie mėsos vartojimo, o tatai reiškia naują svarbų žingsnį kelyje į sužmogėjimą. Mėsiškame maiste buvo beveik paruoštu pavidalu svarbiausieji elementai, kurių organizmas yra reikalingas savo medžiagų apykaitai. Mėsiškas maistas sutrumpino tiek virškinimo procesą, tiek ir kitus vegetatyvinius (t. y. atitinkančius augalų gyvenimo reiškinius) procesus organizme ir tuo sutaupė daugiau laiko, medžiagos bei energijos aktyviai pasireikšti gyvuliškam (animaliniam) gyvenimui tikrąja šito žodžio prasme. Ir kuo labiau besiformuojąs žmogus tolo nuo augalijos, tuo labiau jis kilo taip pat viršum gyvūnijos. Kaip laukinių kačių bei šunų pripratimas vartoti augalinį maistą greta mėsiško padėjo tam, kad jie tapo žmogaus tarnais, taip ir pripratimas prie mėsiško maisto greta augalinio be galo padėjo padidinti besiformuojančiojo žmogaus fizinę jėgą ir savarankiškumą. Tačiau esmingiausią įtaką mėsiškas maistas padarė smegenims, gavusiems jo dėka žymiai daugiau, negu pirma, tų medžiagų, kurios reikalingos jiems misti ir vystytis, ir šitai įgalino juos sparčiau ir visapusiškiau tobulėti iš kartos į kartą. Atsiprašant ponų vegetarų, — be mėsiško maisto žmogus nebūtų galėjęs tapti žmogumi, ir jei mėsiškas maistas visas mums žinomas tautas tuo ar kitu metu atvedė net į žmogėdystę (berlyniečių protėviai, veletabai arba vilcai, dar X amžiuje valgė savo tėvus), tai šiandien mums šitai jau neberūpi.
Mėsiškas maistas atvedė į du naujus laimėjimus, turinčius lemiamą reikšmę: į naudojimąsi ugnimi ir gyvulių prijaukinimą. Pirmasis dar labiau sutrumpino virškinimo procesą, nes jisai pristatė burnai, taip sakant, jau pusiau suvirškintą maistą; antrasis praturtino mėsiško maisto atsargas, nes šalia medžioklės jisai atrado naują šaltinį, iš kur jo reguliariau galima buvo semtis, ir, be to, suteikė pieno bei jojo gaminių pavidalu naują maisto dalyką, elementų įvairumo atžvilgiu bent jau lygiavertį mėsai. Tuo būdu abu šie laimėjimai tapo betarpiškai naujomis priemonėmis žmogui emancipuotis. Apie jų netiesioginius padarinius, kad ir kažin kokie svarbūs jie buvo žmogaus ir visuomenės vystymuisi, čia smulkiai nekalbėsime, nes tai per daug nukreiptų mus į šalį.
Kaip kad žmogus išmoko vartoti maistui visa, kas tinka valgyti, taip jis išmoko ir gyventi bet kuriame klimate. Jis pasklido po visą tinkamą gyventi žemę, jisai yra vienintelė gyva būtybė, įstengusi šitai padaryti savarankiškai. Kiti gyvūnai, prisitaikę prie visokio klimato, išmoko to ne savarankiškai, o tiktai sekdami paskui žmogų: naminiai gyvuliai ir parazitai. O perėjimas iš vienodai karšto pirmykštės tėvynės klimato į šaltesnes šalis, kur metai dalijasi į žiemą ir vasarą, sukūrė naujas reikmes: turėti pastogę ir drabužius apsaugai nuo šalčio ir drėgmės, sukūrė tuo būdu naujas darbo sritis ir kartu naujas veikimo rūšis, kurios vis labiau tolino žmogų nuo gyvulio.
Dėl rankos, kalbos organų ir smegenų bendro veikimo ne tiktai kiekvieno žmogaus atskirai, bet taip pat ir visuomenėje, žmonės įgavo sugebėjimą atlikti vis sudėtingesnius veiksmus, užsibrėžti ir pasiekti vis aukštesnius tikslus. Pats darbas darėsi iš kartos į kartą vis įvairesnis, tobulesnis, daugiapusiškesnis. Prie medžioklės ir gyvulininkystės prisidėjo žemdirbystė, paskui verpimas ir audimas, metalų apdirbimas, puodų žiedimas, laivininkystė. Greta prekybos ir amatų atsirado galiausiai menas ir mokslas; iš genčių susidarė nacijos ir valstybės. Išsivystė teisė ir politika, o drauge su jomis fantastiškas žmogaus būties atspindys žmogaus galvoje — religija. Prieš visus šituos dalykus, pasireiškusius pirmiausia kaip vaizduotės produktai ir atrodžiusius taip, lyg jie viešpatavo žmonių visuomenėms, kuklesnieji dirbančiosios rankos gaminiai pasitraukė į antrą vietą, tuo labiau, kad darbą planuojanti galva jau labai ankstyvoje visuomenės vystymosi pakopoje (pavyzdžiui, jau pirmykštėje šeimoje) turėjo galimybę priversti svetimas rankas dirbti jos numatytą darbą. Visas greito civilizacijos vystymosi nuopelnas imta skirti galvai, smegenų išsiplėtojimui ir jų veikimui. Žmonės įprato aiškinti savo veiksmus iš savo galvojimo, užuot aiškinę juos iš savo reikmių (kurios šiuo atveju, žinoma, atsispindi galvoje, įsisąmoninamos), ir tuo būdu ilgainiui susidarė toji idealistinė pasaulėžiūra, kuri užvaldė protus ypač nuo antikinio pasaulio žlugimo laikų. Ji ir dabar tebėra tiek įsigalėjusi protuose, kad net labiausiai materialistiškai nusiteikusieji Darvino mokyklos gamtos tyrinėtojai dar nepajėgia susidaryti aiškaus žmogaus kilmės vaizdo, nes dėl nurodytosios idealistinės įtakos jie nemato to vaidmens, kurį čia suvaidino darbas.
Gyvuliai, kaip jau buvo prabėgomis minėta, taip pat pakeičia savo veikimu išorinę gamtą, nors ir ne tokiu mastu, kaip žmogus, ir šitie jų daromi juos supančios aplinkos pakeitimai, kaip esame matę, grįžtamai veikia tuos, kas sukėlė šiuos pakitimus, sužadindami juose savo ruožtu tam tikrų pakitimų. Juk gamtoje niekas nevyksta izoliuotai. Kiekvienas reiškinys veikia kitą ir atvirkščiai, ir šio visapusiško judėjimo bei tarpusavio veikimo fakto pamiršimas dažniausiai ir trukdo mūsų gamtos tyrinėtojams aiškiai matyti net ir paprasčiausius dalykus. Mes esame matę, kaip ožkos kliudo atželdyti Graikijos miškus; šv. Elenos saloje pirmųjų atvykusių ten jūreivių atvežtos ožkos ir kiaulės sugebėjo beveik visiškai išnaikinti visą senąją salos augmeniją ir tuo būdu paruošė dirvą išplisti kitiems augalams, kuriuos atvežė vėliau atvykusieji jūreiviai ir kolonistai. Bet kai gyvuliai ilgai veikia juos supančią gamtą, jie daro tatai nesąmoningai ir jiems patiems tai yra atsitiktinis reiškinys. Tačiau kuo labiau žmonės nutolsta nuo gyvulių, tuo labiau jų poveikis gamtai įgyja iš anksto apgalvotų, planingų, nukreiptų į tam tikrus, iš anksto užsibrėžtus tikslus veiksmų pobūdį. Gyvulys sunaikina kurios nors vietovės augaliją, nežinodamas ką darąs. O žmogus jąją naikina tam, kad atsipalaidavusioje dirvoje galėtų pasėti javų, prisodinti medžių, įsiveisti vynuogyną, žinodamas, kad jis gaus derlių, keleriopai viršijantį tai, ką jis pasėjo. Jisai perkelia naudingus augalus bei naminius gyvulius iš vienos šalies į kitą ir tuo būdu pakeičia ištisų pasaulio dalių augaliją bei gyvūniją. Dar daugiau. Įvairių dirbtinių veisimo ir auginimo metodų dėka augalai bei gyvuliai, žmogaus rankos veikiami, taip pasikeičia, kad jų nė atpažinti negalima. Dar iki šiol nesurasti tie laukiniai augalai, iš kurių yra kilusios mūsų grūdinės kultūros. Iš kurio laukinio gyvulio yra kilę mūsų šunys, kurie net ir tarp savęs taip griežtai skiriasi vieni nuo kitų, arba mūsų tiek pat gausios arklių veislės — dar vis tebėra ginčytinas klausimas.
Tačiau savaime aišku, kad mes nemanome neigti to, kad gyvuliai sugeba planingai, iš anksto apgalvoję veikti. Priešingai, planingo veikimo būdo užuomazgos esama jau visur ten, kur tik yra protoplazmos, kur gyvas baltymas gyvuoja ir reaguoja, t. y., tam tikrų išorinių erzinimų veikiamas, daro tam tikrus kad ir paprasčiausius judesius. Tokia reakcija užtinkama jau ten, kur dar nesama jokios ląstelės, jau nekalbant apie nervų ląstelę. Tas būdas, kuriuo vabzdžiais mintantieji augalai naudojasi grobiui pagauti, tam tikru atžvilgiu taip pat yra planingas, nors tai atliekama visiškai nesąmoningai. Gyvulių sugebėjimas sąmoningai, planingai veikti išsivysto sutinkamai su nervų sistemos išsivystymu ir žinduolių tarpe pasiekia jau aukštoką laipsnį. Anglijoje, lapių medžioklės metu, galima nuolat stebėti, kaip neklaidingai lapė moka pritaikyti savo puikų apylinkės pažinimą, kad galėtų pasprukti nuo persekiotojų, ir kaip gerai ji žino ir moka panaudoti visas jai palankias teritorijos ypatybes, pertraukiančias jos pėdsakus. Mūsų naminius gyvulius, labiau išsilavinusius bendraujant su žmonėmis, kasdien galima pastebėti griebiantis gudrybių, visiškai prilygstančių vaikų gudrybėms. Nes panašiai kaip žmogaus gemalo vystymosi motinos įsčiose istorija tėra sutrumpintas milijonus metų trukusios mūsų gyvulinių protėvių, pradedant nuo kirmėlės, fizinio vystymosi istorijos pasikartojimas, lygiai taip pat ir dvasinis vaiko vystymasis tėra tik dar labiau sutrumpintas, tų pačių protėvių — bent vėlesniųjų — intelektualinio vystymosi pasikartojimas. Bet visi planingi visų gyvulių veiksmai nepajėgė įspausti gamtai jų valios antspaudo. Šitai tegalėjo padaryti tik žmogus.
Trumpai tariant, gyvulys tik naudojasi išorine gamta ir daro joje pakitimų vien savo buvimu; o žmogus savo daromais pakitimais priverčia ją tarnauti savo tikslams, valdo ją. Ir šitai yra paskutinis esminis žmogaus skirtumas nuo kitų gyvulių, ir šitą skirtumą taip pat sukelia darbas.
Tačiau nesidžiaukime per daug savo laimėjimais prieš gamtą. Už kiekvieną tokį laimėjimą ji mums keršija. Kiekvienas toks laimėjimas, tiesa, pirmoje eilėje duoda tokių pasekmių, kokių mes tikėjomės, tačiau jo padariniai antroje ir trečioje eilėje esti visai kitokie, mūsų nenumatyti, dažnai niekais paverčią pirmųjų reikšmę. Žmonės, kurie Mesopotamijoje, Graikijoje, Mažojoje Azijoje ir kitur kirto miškus, kad tuo būdu įsigytų ariamos žemės, nė nesapnavo, kad tuo jie padarė pradžią šitoms šalims virsti šiandien dykumomis, atimdami iš jų drauge su miškais drėgmės kaupimosi bei laikymosi centrus. Kai italai Alpėse kirto pietiniame kalnų šlaite spygliuotuosius miškus, kurie taip rūpestingai saugomi šiaurės šlaite, jie nenumatė, kad tuo būdu jie savo srityje pakerta šaknis kalnų gyvulininkystei; dar mažiau jie numatė, jog tuo pačiu jie didesniąją metų dalį paliks be vandens savo kalnų šaltinius, kad šitie šaltiniai liūčių metu galėtų užlieti lygumą juo smarkesniais sriautais. Bulvių platintojai Europoje nežinojo, kad drauge su šiais miltingais šakniavaisiais jie platino ir skrofulą. Tokiu būdu kiekviename žingsnyje faktai primena mums, kad mes toli gražu nevaldome gamtos taip, kaip kad užkariautojas valdo svetimą tautą, nevaldome jos taip, kaip kas nors esąs už gamtos ribų, — kad mes, priešingai, savo kūnu, krauju ir smegenimis priklausome jai ir esame joje, kad visas mūsų viešpatavimas gamtai yra tas, jog mes, skirtingai nuo visų kitų būtybių, mokame pažinti jos dėsnius ir teisingai juos taikyti.
Ir mes iš tikrųjų kas dieną išmokstame vis teisingiau suprasti jos dėsnius ir pažinti tiek artimesnius, tiek ir tolesnius mūsų aktyvaus kišimosi į natūralią jos eigą padarinius. Ypač nuo to laiko, kai gamtos mokslas padarė didžiulę pažangą mūsų šimtmetyje, mes vis labiau ir labiau sugebame pažinti net ir tolesnes gamtines pasekmes bent paprastesnių mūsų veiksmų gamybos srityje ir tuo pačiu valdyti jas. O kuo labiau šitai taps faktu, tuo labiau žmonės ne vien jausis, bet ir įsisąmonins sudarą vienumą su gamta ir tuo labiau neįmanomas bus tas beprasmis ir priešgamtiškas įsivaizdavimas, kad yra kažkoks prieštaravimas tarp dvasios ir medžiagos, žmogaus ir gamtos, sielos ir kūno, įsivaizdavimas, pasklidęs Europoje klasikinės senovės žlugimo laikotarpiu ir pasiekęs aukščiausią laipsnį krikščionybėje.
Bet jeigu jau prireikė tūkstančių metų darbo tam, kad išmoktume tam tikru laipsniu iš anksto apskaičiuoti tolesnes gamtines mūsų į gamybą nukreiptų veiksmų pasekmes, tai dar žymiai sunkiau buvo apskaičiuoti tolesnes visuomenines tų veiksmų pasekmes. Mes paminėjome bulves ir lydėjusią jų plitimą skrofulą. Bet ką gali reikšti skrofula, palyginus su tomis pasekmėmis, kurias turėjo gyvybinei ištisų šalių liaudies masių padėčiai darbininkų mitybos lygio numušimas ligi maitinimosi vien bulvėmis? Ką reiškia skrofula, palyginus su tuo badu, kuris 1847 m. dėl bulvių ligos ištiko Airiją ir dėl kurio žuvo milijonas mintančių tik bulvėmis ar beveik vien bulvėmis airių, o du milijonai buvo priversti emigruoti į užjūrius! Kai arabai išmoko destiliuoti alkoholį, jie ne sapne nesapnavo, kad tuo jie sukūrė vieną iš svarbiausiųjų įrankių, kuriuo bus išnaikinti tuomet dar netgi neatrastos Amerikos pirmykščiai gyventojai. О kai paskui Kolumbas atrado šitą Ameriką, tai jis nežinojo, kad tuo jis pažadino naujam gyvenimui seniai išnykusią Europoje vergiją ir padėjo pamatus prekybai negrais. Žmonės, XVII ir XVIII amžiuje kūrę garo mašiną, nenujautė, kad jie gamina įrankį, kuris daugiau, negu koks nors kitas, revoliucins visuomeninius santykius visame pasaulyje ir kuris, ypač Europoje, sukoncentruodamas turtus mažumos rankose ir suproletarindamas milžinišką daugumą, iš pradžios suteiks buržuazijai socialinį bei politinį viešpatavimą, o paskui sukels klasių kovą tarp buržuazijos ir proletariato, kovą, kuri tegali pasibaigti vien tik buržuazijos nuvertimu ir visų klasinių priešingumų panaikinimu. — Bet ir šitoje srityje mes ilgu, dažnai žiauriu patyrimu, sugretindami bei išanalizuodami istorinę medžiagą, palaipsniui išmokstame išsiaiškinti netiesiogines, tolesnes visuomenines mūsų gamybinio veikimo pasekmes ir tuo pačiu gauname galimybę taip pat ir tas pasekmes valdyti bei reguliuoti.
Tačiau tam reguliavimui įgyvendinti reikia kažko daugiau, negu paprasto pažinimo. Tam reikalingas visiškas perversmas mūsų iki šiol tebesančiame gamybos būde ir drauge su juo visoje mūsų dabartinėje visuomenės santvarkoje.
Visi ligšioliniai gamybos būdai siekė vien tik artimiausiųjų, labiausiai tiesioginių naudingų darbo efektų. O tolesni padariniai, kurie pasirodo tik vėliau ir kurių veikimas pasireiškia laipsniško pasikartojimo bei sukaupimo dėka, visiškai nebuvo paisomi. Pirmykštė bendruomeninė žemės nuosavybė atitiko, iš vienos pusės, tokį žmonių išsilavinimo lygį, kuris, aplamai, ribojo jų akiratį tuo, kas guli arčiausiai, o iš antros pusės, jinai numatė esant tam tikrą laisvų žemių perteklių, kuris palikdavo tam tikrą vietą galimiems blogiems šito primityvaus ūkininkavimo padariniams sumažinti. Išsisėmus šitam laisvųjų žemių pertekliui, sunyko ir bendruomeninė nuosavybė. O visos sekusios paskui ją aukštesnės gamybos formos atvedė į gyventojų susiskirstymą įvairiomis klasėmis ir tuo pačiu į prieštaravimus tarp viešpataujančiųjų ir engiamųjų klasių. Šito dėka viešpataujančios klasės nauda tapo skatinančiuoju gamybos veiksniu, kiek pastaroji nesiribojo uždaviniu šiaip taip palaikyti skurdų engiamųjų gyvenimą. Ryškiausiai tatai įgyvendinta Vakarų Europoje šiuo metu viešpataujančiame kapitalistiniame gamybos būde. Atskiri viešpataujantieji gamybai ir mainams kapitalistai tegali rūpintis tik betarpiškiausiais naudingais savo veiksmų efektais. Dar daugiau, net ir pats šis naudingasis efektas, — kiek reikalas liečia pagamintos arba mainomos prekės naudingumą, — pasitraukia į pačią paskutinę vietą, ir vienintele varomąja spyruokle tampa pelno gavimas parduodant prekę.
Visuomeninis buržuazijos mokslas, klasikinė politinė ekonomija, tesidomi daugiausia vien tik tais visuomeniniais nukreiptų į gamybą ir mainus žmogaus veiksmų padariniais, kurių betarpiškai siekiama. Tatai visiškai atitinka tą visuomeninę santvarką, kurios teorinė išraiška jinai yra. Kadangi atskiri kapitalistai verčiasi gamyba ir mainais dėl tiesioginio pelno, tai gali būti atsižvelgiama pirmoje eilėje tik į artimiausius, betarpiškiausius rezultatus. Kai atskiras fabrikantas ar pirklys parduoda savo pagamintą ar nupirktą prekę su įprastu pelnu, tai šitai jį visai patenkina, ir jis visiškai nesidomi tuo, kas bus toliau su ta preke ar su ją nupirkusiu asmeniu. Tas pat yra ir su gamtiniais tų pačių veiksmų padariniais. Ar rūpėjo ispanų plantatoriams Kuboje, deginusiems kalnų pašlaitėse miškus ir gaudavusiems gaisro pelenų pavidalu trąšų, kurių tepakakdavo vienai labai pelningų kavos medžių kartai, — ar jiems rūpėjo tai, kad paskui atogrąžų liūtys nupiaudavo neapsaugotą viršutinį žemės sluoksnį, palikdamos po savęs vien plikas uolas! Esant dabartiniam gamybos būdui, tiek gamtinių, tiek ir visuomeninių padarinių atžvilgiu skaitomasi daugiausia tik su pirmuoju, akivaizdžiausiu rezultatu. Ir žmonės dar stebisi tuo, kad tolesnieji padariniai tų veiksmų, kurie nukreipti į šio rezultato pasiekimą, esti visiškai kitoki, dažniausiai visiškai jam priešingi; kad harmonija tarp paklausos ir pasiūlos pavirsta savo poliarine priešybe, kaip šitai parodo kiekvieno dešimtmečio pramonės ciklo eiga ir kaip šituo galėjo įsitikinti ir Vokietija, pergyvenusi nedidelę tokio pavirtimo preliudiją „kracho“[2] metu; kad nuosavu darbu pagrįsta privatinė nuosavybė tolesnėje savo raidoje neišvengiamai veda į tai, jog darbo žmonės neturi jokios nuosavybės ir visi turtai tuo pat metu vis labiau ir labiau susikoncentruoja nedirbančiųjų rankose; kad [Čia rankraštis nutrūksta.].
(1) Pirmaeilis šios srities autoritetas seras Viljamas Tomsonas apskaičiavo, kad nuo to laiko, kai žemė tiek ataušo, kad ant jos galėjo gyventi augalai ir gyvūnai, praėjo, tur būt, kiek daugiau kaip šimtas milijonų metų.
[2] Engelsas turi galvoje 1873—1874 metų ekonominę krizę.