Parašyta: F. Engelso 1874 m. birželio mėn. — 1875 m. balandžio mėn. Išspausdinta laikraštyje „Volksstaat“ 1875 m. ir atskira brošiūra tais pačiais metais. Spausdinama pagal laikraščio tekstą, sutikrintą su brošiūros tekstu. Versta iš vokiečių kalbos.
Išleista lietuvių kalba: 1950 m.
Šaltinis: Karl Marx, Friedrich Engels. Rinktiniai raštai (Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1950), 2:38-49.
Suskaitmenino: Baltoji Rožytė.
Ponas Tkačiovas prabėgomis praneša vokiečių darbininkams, kad aš apie Rusiją neturįs nė „mažiausio supratimo“, kad, priešingai, aš esąs visiškas „nemokša“; jis todėl jaučiasi priverstas paaiškinti jiems tikrąją dalykų būklę, o ypač tas priežastis, dėl kurių būtent dabar socialinė revoliucija Rusijoje gali būti įvykdyta lengvai ir juokais, daug lengviau negu Vakarų Europoje.
„Mes neturime miestų proletariato, tai tiesa; bet užtat mes neturime ir buržuazijos... Mūsų darbininkams teks kovoti tiktai su politine valdžia: kapitalo valdžia pas mus dar tebėra užuomazgoje. O jums, gerbiamasis pone, yra žinoma, kad kova su pirmąja yra daug lengvesnė negu kova su pastarąja“.
Perversmas, kurio siekia šiuolaikinis socializmas, trumpai sakant, yra proletariato pergalė prieš buržuaziją ir naujos visuomenės organizacijos sukūrimas, panaikinant visus klasinius skirtumus. Tam reikia ne tiktai proletariato, kuris padarys šį perversmą, bet taip pat ir buržuazijos, kurios rankose visuomeninės gamybinės jėgos taip išsivysto, kad įgalina galutinai sunaikinti klasinius skirtumus. Laukinių ir puslaukinių tarpe dažnai taip pat nesti jokių klasinių skirtumų, ir tokią būklę išgyveno kiekviena tauta. Atstatyti ją iš naujo mums nė į galvą negali ateiti jau vien todėl, kad iš šitos būklės, besivystant visuomeninėms gamybinėms jėgoms, būtinai atsiranda klasiniai skirtumai. Tiktai tam tikroje, mūsų šiuolaikinėms sąlygoms labai aukštoje, visuomeninių gamybinių jėgų išsivystymo pakopoje pasidaro galima pakelti gamybą iki tokio lygio, kad klasinių skirtumų panaikinimas taptų tikru progresu, kad jis būtų patvarus ir nesukeltų sustingimo arba net visuomeninio gamybos būdo nusmukimo. Tokį išsivystymo laipsnį gamybinės jėgos pasiekė tiktai buržuazijos rankose. Vadinasi, ir šiuo požiūriu buržuazija yra tokia pat būtina socialistinės revoliucijos preliminarinė sąlyga, kaip ir pats proletariatas. Todėl žmogus, galįs tvirtinti, kad šią revoliuciją lengviau įvykdyti tokioje šalyje, kur kad ir nėra proletariato, bet užtat nėra ir buržuazijos, įrodo tik tai, kad jam reikia dar mokytis socializmo abėcėlės.
Taigi, Rusijos darbininkams — o šie darbininkai, kaip sako pats Tkačiovas, yra „žemdirbiai ir jais būdami yra ne proletarai, bet savininkai“, — padaryti tai yra lengviau, nes jiems reikės kovoti ne su kapitalo valdžia, bet „tiktai su politine valdžia“, su Rusijos valstybe. O ši valstybė „tiktai iš tolo atrodo jėga... Ji neturi jokių šaknų ekonominiame liaudies gyvenime, ji neįkūnija savyje jokio luomo interesų... Pas jus valstybė visai ne tariama jėga. Ji abiem kojom remiasi kapitalu; ji įkūnija savyje (!) tam tikrus ekonominius interesus... Pas mus šiuo atžvilgiu yra kaip tik atvirkščiai; mūsų visuomeninė forma egzistuoja dėka valstybės, kuri, taip sakant, kabo ore, neturi nieko bendro su esamąja visuomenine santvarka ir kurios šaknys yra praeityje, o ne dabartyje“.
Nesustosime ties painia pažiūra, kad ekonominiai interesai sau įsikūnyti esą reikalingi jų pačių sukuriamos valstybės. Paliksime taip pat nuošalyje drąsų teigimą, kad Rusijos „visuomeninė forma (kuriai juk priklauso ir bendruomeninė valstiečių nuosavybė) egzistuoja dėka valstybės“, o taip pat ir prieštaringą tvirtinimą, kad ši valstybė „neturi nieko bendro“ su esamąja visuomenine santvarka, kuri tariamai esanti jos kūrinys. Geriau iš karto įsižiūrėsime į šią „kabančią ore valstybę“, kuri visiškai neatstovauja nė vieno luomo interesams.
Europos Rusijoje valstiečiai valdo 105 milijonus dešimtinių žemės, bajorai (kaip aš čia trumpumo dėlei vadinu stambiuosius žemvaldžius) — 100 milijonų dešimtinių, iš kurių beveik pusė priklauso 15 000 bajorų, kurie tuo būdu vidutiniškai turi po 3 300 dešimtinių kiekvienas. Valstiečių žemės, vadinasi, yra tik trupučiuką daugiau negu bajorų žemės. Kaip matote, bajorai nė trupučio nesuinteresuoti tuo, kad egzistuotų Rusijos valstybė, kuri užtikrina jiems pusės šalies valdymą! Toliau. Valstiečiai už savąją pusę moka per metus 195 milijonus rublių žemės mokesčių, o bajorai — 13 milijonų! Bajorų žemės vidutiniškai dvigubai derlingesnės už valstiečių, nes skirstant žemę ryšium su lažo išpirkimu valstybė atėmė iš valstiečių ir atidavė bajorams ne tiktai daugiau žemės, bet ir geriausią žemę; kartu valstiečiai buvo priversti už šią blogesniąją žemę mokėti bajorijai geriausios žemės kainą. Ir Rusijos bajorija visai nesuinteresuota Rusijos valstybės egzistavimu!
Valstiečiai — jų masė — dėl išpirkimo atsidūrė nepaprastai skurdžioje, visiškai nepakeliamoje būklėje. Iš jų ne tiktai buvo atimta didesnioji ir geresnioji jų žemės dalis, ir tuo būdu net derlingiausiose imperijos srityse valstiečių sklypai yra perdaug maži, kad — Rusijos žemdirbystės sąlygomis — galima būtų iš jų išmisti. Iš valstiečių už šią žemę buvo paimta ne tiktai pernelyg didelė kaina, kurią už juos iš anksto užmokėjo valstybė ir kurią jie dabar yra priversti palaipsniui mokėti valstybei drauge su palūkanomis. Jiems ne tiktai yra užkrauti beveik visi žemės mokesčiai, nuo kurių bajorai yra beveik visai atleisti; mokesčiai, kurie vieni suryja ir net viršija visą rentos iš valstiečių žemės vertę, ir tuo būdu visos tolesnės įmokos, kurias turi mokėti valstietis ir apie kurias mes kalbėsime žemiau, yra jau tiesioginės išskaitos iš tos jo pajamų dalies, kuri sudaro jo darbo užmokestį. Maža to. Prie žemės mokesčių, prie išperkamųjų mokesčių ir palūkanų už valstybės iš anksto išmokėtą bajorams sumą nuo vietinės savivaldos įvedimo laikų prisidėjo dar guberninės ir apskritinės rinkliavos. Esmingiausia šios „reformos“ pasekmė buvo nauja mokesčių našta valstiečiams. Valstybė ištisai išlaikė savo pajamas, bet žymią išlaidų dalį ji suvertė gubernijoms ir apskritims, kurios joms padengti uždėjo naujus mokesčius, o Rusijoje yra taisyklė, kad aukštesnieji luomai yra beveik laisvi nuo mokesčių, o valstietis moka beveik viską.
Tokia padėtis yra lyg tyčia sukurta palūkininkams, o palūkininkų ten niekur netrūksta, nes rusai turi nepaprastus gabumus prekybai jos žemiausiomis formomis, moka išnaudoti palankias aplinkybes, o su tuo neatskiriamai yra susijęs jų gabumas apgaudinėti: juk ne veltui dar Petras I sakydavo, kad vienas rusas susidoros su trimis žydais. Kai tiktai artėja laikas išieškoti mokesčius, pasirodo palūkininkas, buožė — dažnai turtingas tos pačios bendruomenės valstietis — ir pasiūlo savo grynus pinigus. Valstiečiui pinigai žūt būt reikalingi, ir jis priverstas neprieštaraudamas priimti palūkininko sąlygas. Tuo pačiu jis tik dar giliau patenka į varžtus, jam vis daugiau ir daugiau esti reikalingi gryni pinigai. Piūtiės metu pasirodo grūdų pirklys; pinigų reikalingumas priverčia valstietį parduoti dalį grūdų, reikalingų jo paties šeimai išmisti. Grūdų pirklys skleidžia neteisingus, kainą numušančius gandus, moka žemą kainą, o ir tą kartais išmoka iš dalies įvairiausiomis prekėmis aukšta kaina, nes prekėmis apmokėjimo sistema (trucksystem) Rusijoje yra labai išsivysčiusi. Tuo būdu didelis Rusijos grūdų išvežimas yra pagrįstas tiesiog valstiečių badavimu. — Antras valstiečių išnaudojimo būdas yra tas, kad spekuliantas iš vyriausybės išsinuomoja ilgam laikui valdinės žemės sklypą, dirba jį pats, kol žemė netręšiama duoda gerą derlių, o po to padalija šią žemę smulkiais sklypeliais ir nualintą žemę išnuomoja už aukštą rentą kaimyniniams valstiečiams, turintiems maža žemės. Jeigu anksčiau mes matėme angliškąją prekėmis apmokėjimo sistemą, tai čia mes turime tikslią Airijos tarpininkų (middlemen) kopiją. Žodžiu, nėra kitos tokios šalies, kurioje, tebesant visam pirmykščiam buržuazinės visuomenės laukiniškumui, būtų taip išsivystęs kapitalistinis parazitizmas, kaip būtent Rusijoje, kur visa šalis, visa liaudies masė yra jo tinklų prislėgta ir apraizgyta. Ir visi šie čiulpiantieji valstiečius kraugeriai, visi jie nė kiek nesuinteresuoti tuo, kad egzistuotų Rusijos valstybė, kurios įstatymai ir teismai gina jų suktus ir pelningus darbelius!
Stambioji Peterburgo, Maskvos, Odesos buržuazija, kuri negirdėtai sparčiai vystosi per pastaruosius dešimt metų, ypač geležinkelių statybos dėka, ir kuri buvo gyviausiu būdu paskutinės krizės paliesta, — visi šie grūdų, kanapių, linų ir lašinių eksporteriai, kurių visi reikalai ištisai paremti valstiečių skurdu, visa stambioji Rusijos pramonė, kuri egzistuoja tiktai jai valstybės suteiktų apsauginių muitų dėka,— argi visi šie įtakingi ir sparčiai augantieji gyventojų elementai nė kiek nesuinteresuoti Rusijos valstybės egzistencija? Nėra jau ko nė kalbėti apie nesuskaitomą valdininkų armiją, kuri yra užplūdusi Rusiją ir ją apvaginėja ir kuri sudaro ten tikrą luomą. Ir kai po to p. Tkačiovas įtikinėja mus, kad Rusijos valstybė „neturi jokių šaknų ekonominiame liaudies gyvenime, neįkūnija savyje jokio luomo interesų“, kad ji „kabo ore“, tai mums ima rodytis, kad ne Rusijos valstybė, bet greičiau pats p. Tkačiovas kabo ore.
Kad Rusijos valstiečių būklė nuo jų išlaisvinimo iš baudžiavos laikų tapo nepakeliama, kad ilgai tat negali išlikti, kad jau dėl šios priežasties revoliucija Rusijoje artėja, — tai yra aišku. Klausimas tiktai tas, koks gali būti, koks bus šios revoliucijos rezultatas? Ponas Tkačiovas sako, kad tai bus socialinė revoliucija. Tai yra gryna tautologija. Kiekviena tikra revoliucija yra socialinė revoliucija, kiek ji iškelia viešpatauti naują klasę ir įgalina ją pertvarkyti visuomenę pagal savo paveikslą. Bet p. Tkačiovas nori pasakyti, kad revoliucija bus socialistinė, kad ji Rusijoje, dar anksčiau, negu mes pasieksime tai Vakaruose, įves tą visuomeninę formą, kurios siekia Vakarų Europos socializmas, — ir tat esant tokiai visuomenės padėčiai, kai ir proletariatas ir buržuazija pasirodo kol kas tiktai sporadiškai ir yra žemiausioje išsivystymo pakopoje! Ir tai, girdi, yra galima todėl, kad rusai, taip sakant, yra išrinktoji socializmo tauta, nes jie turi artelę ir bendruomeninę žemės nuosavybę!
Apie artelę p. Tkačiovas pamini tik tarp kitko, bet mes čia ties ja sustosime, nes jau nuo Gerceno laikų daugelis rusų priskiria jai paslaptingą vaidmenį. Artelė — plačiai Rusijoje paplitusi draugijos forma, paprasčiausia laisvos kooperacijos forma, panaši į tą, kuri esti tarp medžiotojų giminių medžioklės metu. Ir iš vardo ir iš esmės ji yra totoriškos, o ne slaviškos kilmės. Ir viena ir antra sutinkama tarp kirgizų, jakutų ir t. t., iš vienos pusės, ir tarp saanų, nencų ir kitų suomių tautų — iš antros(1). Todėl artelė iš pradžių vystosi ne pietvakarių Rusijoje, bet šiaurėje ir rytuose, kur susiduriama su suomiais ir totoriais. Žiaurus klimatas reikalauja įvairiarūšės pramoninės veiklos, o nepakankamą miestų išsivystymą ir kapitalo stoką kiek galima kompensuoja ši kooperacijos forma. — Viena iš svarbiausių skiriamųjų artelės žymių, bendrinė jos narių atsakomybė vienas už kitą prieš trečiuosius asmenis, iš pradžių remiasi kraujo giminystės ryšiais, kaip tarpusavio laidas (Gewere) pas senuosius germanus, kaip kraujo kerštas ir pan. — Beje, artelės žodis taikomas Rusijoje ne tiktai įvairių rūšių bendrai veiklai, bet ir bendroms įmonėms. Birža — taip pat artelė. — Darbininkų artelėse visuomet renkamas viršininkas (starosta, seniūnas), kuris eina iždininko, sąskaitininko ir pan. pareigas, prireikus — reikalų tvarkytojo pareigas ir gauna atskirą atlyginimą. Tokios artelės atsiranda:
1) laikiniems darbams, kuriuos užbaigus jos išyra;
2) tarp asmenų, kurie verčiasi kuria nors viena darbo rūšimi, pavyzdžiui, tarp nešikų ir pan.;
3) nuolatiniams, pramoniniams tikrąja šio žodžio prasme, darbams.
Jos steigiamos, remiantis sutartimi, kurią pasirašo visi nariai. O jeigu šie nariai negali patys surinkti reikiamo kapitalo, kaip tat dažnai esti, pavyzdžiui, sūrininkystėje ir žuvininkystėje (tinklams, laivams ir kt. pirkti), tai artelė patenka į palūkininko nagus, kuris už didelius procentus paskolina trūkstamą sumą ir nuo šio momento dedasi sau į kišenę didesniąją darbo pajamų dalį. Bet dar biauriau išnaudojamos tos artelės, kurios ištisai parsisamdo įmonininkui samdomaisiais darbininkais. Jos pačios tvarko savo pačių pramoninę veiklą ir tuo kapitalistui sutaupo priežiūros išlaidas. Jis išnuomoja jų nariams lūšneles gyventi ir duoda kreditan maistą; kartu čia vėl išsivysto biauriausia apmokėjimo prekėmis sistema. Taip yra tarp Archangelsko gubernijos miško kirtėjų ir deguto degėjų, daugelyje Sibiro verslų ir kitur (plg. Flerovskio „Darbininkų klasės padėtis Rusijoje“, S. Peterburgas, 1869 m.). Tuo būdu artelė čia yra priemonė, kuri kapitalistui palengvina išnaudoti samdomuosius darbininkus. Tačiau, iš antros pusės, yra ir tokių artelių, kurios pačios turi samdomųjų darbininkų, kurie nėra draugijos nariai.
Taigi, artelė yra pirmykštė ir todėl dar labai neišsivysčiusi kooperatinės draugijos forma ir kaip tokia ji neturi nieko išimtinai rusiško arba slaviško. Tokios draugijos susidaro visur, kur jų prireikia: Šveicarijoje pienininkystėje, Anglijoje žuvininkystėje, kur jos yra net labai įvairios. Silezijos žemkasiai (vokiečiai, anaiptol ne lenkai), kurie 40-siais metais nutiesė tiek Vokietijos geležinkelių, buvo susiorganizavę tikromis artelėmis. Šios formos vyravimas Rusijoje, žinoma, įrodo, kad Rusijos liaudis stipriai yra linkusi į asociaciją, bet visai dar neįrodo, kad ji, šio polinkio padedama, gali tiesiog peršokti iš artelės į socialistinę visuomenės santvarką. Tokiam perėjimui visų pirma reikėtų, kad pati artelė pajėgtų vystytis, kad ji atmestų savo pirmykštę formą, kuria ji, kaip mes matėme, tarnauja daugiau kapitalui, negu darbininkams, ir pakiltų bent iki Vakarų Europos kooperatinių draugijų lygio. Bet, jeigu šiuo kartu patikėsime p. Tkačiovu (nors po visa to, kas buvo aukščiau pasakyta, tai vis dėlto daugiau negu rizikinga) — iki to dar labai toli. Priešingai, su nepaprastai jo požiūriui būdingu išdidumu, jis mus įtikinėja: „O dėl vokiškojo (!) tipo kooperatinių ir kredito draugijų, kurios neseniai dirbtiniu būdu imta diegti Rusijoje, tai dauguma mūsų darbininkų jas sutinka visiškai abejingai, ir jos beveik visur visiškai sužlugo“. Šiuolaikinė kooperatinė draugija įrodė bent savo sugebėjimą savarankiškai tvarkyti su pelnu stambias pramonės įmones (verpyklas ir audyklas Lankašire). O artelė iki šiol ne tiktai to nesugeba, bet ji neišvengiamai turi žlugti, susidūrusi su stambiąja pramone, jeigu neįžengs į tolesnio vystymosi kelią.
Bendruomeninė Rusijos valstiečių nuosavybė buvo 1845 m. atrasta Prūsijos vyriausybės patarėjo Haksthauzeno, ir jis apie ją ištrimitavo visam pasauliui kaip apie kažkokį nepaprastą, nuostabų dalyką, nors savo Vestfalijos tėvynėje Haksthauzenas būtų galėjęs rasti dar nemaža jos liekanų, o būdamas vyriausybės valdininkas, jis net turėjo apie jas tiksliai žinoti. Gercenas, pats būdamas Rusijos dvarininkas, pirmą kartą sužinojo iš Haksthauzeno, kad jo valstiečiai valdė žemę bendrai, ir tuo pasinaudojo tam, kad Rusijos valstiečius pavaizduotų kaip tikruosius socializmo skleidėjus, kaip komunistus iš prigimties, priešingai senstančių, pūvančių Europos Vakarų darbininkams, kuriems tenka tik dirbtinai išspausti iš savęs socializmą. Iš Gerceno šios žinios pateko Bakuninui, o iš Bakunino p. Tkačiovui. Paklausykime tad pastarojo.
„Mūsų liaudis... didžiąja savo dauguma... yra prisisunkusi bendruomeninio valdymo principų. Ji, jeigu galima taip išsireikšti, iš instinkto, iš tradicijos komunistas. Kolektyvinės nuosavybės idėja taip giliai yra suaugusi su visa rusų liaudies pasaulėžiūra (mes toliau pamatysime, koks platus Rusijos valstiečio pasaulis), kad dabar, kai vyriausybė ima suprasti, kad ši idėja yra nesuderinama su „gerai sutvarkytos“ visuomenės principais, ir šių principų vardan stengiasi įskiepyti į liaudies sąmonę ir liaudies gyvenimą privatinės nuosavybės idėją, — ji gali tai pasiekti lik durtuvų ir rimbo padedama. Iš čia aišku, kad mūsų liaudis, nepaisant jos tamsumo, yra daug arčiau prie socializmo, negu Vakarų Europos tautos, nors jos yra labiau apsišvietusios“.
Iš tikrųjų, bendruomeninė žemės nuosavybė yra tokia institucija, kurią mes žemoje išsivystymo pakopoje randame visose indoeuropiečių tautose nuo Indijos iki Airijos ir net pas besivystančius indų įtakoje malajiečius, pavyzdžiui, Javoje. Dar 1608 m. bendruomeninė žemės nuosavybė tik ką užkariautoje Airijos šiaurėje buvo anglams dingstis paskelbti žemę neturint savininko ir todėl konfiskuoti ją karūnos naudai. Indijoje iki šiol tebegyvuoja visa eilė bendruomeninės nuosavybės formų. Vokietijoje ji buvo visuotinis reiškinys; kai kur dar ir dabar užtinkamos bendruomeninės žemės yra jos liekanos; dažnai, ypač kalnuose, sutinkami dar ryškūs jos pėdsakai: periodiniai bendruomeninių žemių perdalijimai ir pan. Tikslesnių nurodymų ir smulkmenų apie senovės germanų bendruomeninį žemės valdymą galima rasti eilėje Maurerio kūrinių, kurie šiuo klausimu yra klasikiniai. Vakarų Europoje, įjungiant čia Lenkiją ir Mažarusiją, ši bendruomeninė nuosavybė tam tikroje visuomeninio išsivystymo pakopoje virto pančiais, žemės ūkio gamybos stabdžiu ir buvo palaipsniui pašalinta. Priešingai, Didžiarusijoje (t. y. tikrojoje Rusijoje) ji išliko iki šiol, tuo pačiu įrodydama, kad žemės ūkio gamyba ir ją atitinką kaimo visuomeniniai santykiai čia dar tebėra labai neišsivystę, kaip kad ir yra iš tikrųjų. Rusijos valstietis gyvena ir dirba tiktai savo bendruomenėje; visas likusis pasaulis jam egzistuoja tik tiek, kiek jis įsikiša į jo bendruomenės reikalus. Tai iki tokio laipsnio teisinga, kad rusų kalba vienas ir tas pats žodis mir reiškia, iš vienos pusės, „pasaulį“, o iš antros — „valstiečių bendruomenę“. Vesj mir, visas pasaulis, valstiečio kalba reiškia bendruomenės narių susirinkimą. Vadinasi, jeigu p. Tkačiovas kalba apie Rusijos valstiečio „pasaulėžiūrą“, tai jis aiškiai neteisingai išvertė rusų žodį mir. Tokia visiška atskirų bendruomenių izoliacija vienos nuo kitos, kuri visoje šalyje sukuria, tiesa, vienodus, bet jokiu būdu ne bendrus interesus, sudaro natūralų pagrindą rytų despotizmui; nuo Indijos iki Rusijos, visur, kur gyvavo ši visuomenės forma, ji visuomet pagimdydavo jį, visuomet rasdavo jame savo papildymą. Ne tiktai Rusijos valstybė aplamai, bet net ir specifinė jos forma, carinis despotizmas, anaiptol nekabo ore, bet yra būtinas ir loginis Rusijos visuomeninių sąlygų padarinys, sąlygų, su kuriomis jis, anot p. Tkačiovo žodžių, „neturi nieko bendro“! — Tolesnis Rusijos vystymasis buržuazine kryptimi palengva ir čia panaikintų bendruomeninę nuosavybę be jokio Rusijos vyriausybės „durtuvų ir zimbo“ įsikišimo. Ir tai juo labiau, kad Rusijos valstiečiai bendruomeninės žemės nedirba bendrai, kad dalytųsi tiktai produktus, kaip kad esti dar kai kuriose Indijos srityse. Priešingai, Rusijoje žemė yra periodiškai perdalijama tarp atskirų šeimos galvų, ir kiekvienas savąjį sklypą dirba sau. Dėl to yra galima labai didelė atskirų bendruomenės narių gerovės nelygybė, ir ši nelygybė tikrai yra. Beveik visur tarp bendruomenės narių esti keletas turtingų valstiečių, kartais milijonierių, kurie verčiasi palūkininkyste ir čiulpia syvus iš valstiečių masės. Niekas to nežino geriau už p. Tkačiovą. Įtikinėdamas vokiečių darbininkus, kad tiktai rimbas ir durtuvas gali priversti Rusijos valstietį, šį komunistą iš instinkto, iš tradicijos, atsisakyti nuo „kolektyvinės nuosavybės idėjos“, jis tuo pat metu savo rusiškoje brošiūroje, 15 psl., pasakoja: „Valstietijos tarpe atsiranda buožių, valstiečių ir dvarininkų žemės supirkinėtojų ir nuomininkų, klasė — valstiečių aristokratija“.
Tai kaip tik tos rūšies kraugeriai, apie kuriuos mes rašėme aukščiau.
Smarkiausią smūgį bendruomeninei nuosavybei sudavė ir vėl lažo išpirkimas. Dvarininkas gavo didesniąją ir geresniąją žemės dalį; valstiečiams pasiliko jos vos pakankamai, o dažniausiai net nepakankamai tam, kad galėtų išmisti. Be to, miškai atiteko dvarininkams; malkas, padarinę ir statybinę miško medžiagą, kurią anksčiau valstietis galėjo imti veltui, jis dabar yra priverstas pirkti. Tuo būdu valstietis dabar neturi nieko, išskyrus trobą ir pliką žemės sklypelį, neturi priemonių jai įdirbti; paprastai trūksta ir žemės, kad galėtų su šeima išgyventi nuo piūties iki piūties. Tokiomis sąlygomis ir spaudžiant mokesčiams ir palūkininkams, bendruomeninė žemės nuosavybė liaujasi buvusi gėris, ji virsta pančiais. Valstiečiai dažnai bėga iš bendruomenės, su šeimomis arba be šeimų, meta savo žemę ir ieško pragyvenimo šaltinių išvyktiniuose versluose(2).
Iš viso to aišku, kad bendruomeninė nuosavybė Rusijoje seniai jau išgyveno savo klestėjimo laikus ir, kaip iš visko matyti, pradeda irti. Vis dėlto negalima neigti, kad šią visuomeninę formą galima paversti aukštesne, jei tiktai ji išliks iki tol, kol subręs tam sąlygos, ir jeigu ji pasirodys pajėgi vystytis ta prasme, kad valstiečiai ims dirbti žemę jau ne atskirai, bet bendrai(3); be to, šis perėjimas į aukštesniąją formą turės būti įgyvendintas, Rusijos valstiečiams nepereinant per tarpinę buržuazinės parcelinės nuosavybės pakopą. Bet tai gali įvykti tik tuo atveju, jeigu Vakarų Europoje, dar prieš galutinai suirstant šiai bendruomeninei nuosavybei, įvyks pergalinga proletarinė revoliucija, kuri Rusijos valstiečiui suteiks reikalingas sąlygas tokiam perėjimui, — konkrečiai, materialines priemones, kurių jam prireiks būtinai su tuo susijusiam perversmui įvykdyti visoje jo žemdirbystės sistemoje. Tuo būdu p. Tkačiovas kalba gryniausius niekus, tvirtindamas, kad Rusijos valstiečiai, nors jie ir „savininkai“, „yra arčiau prie socializmo“, negu nuosavybės neturintieji Vakarų Europos darbininkai. Kaip tik atvirkščiai. Jeigu kas nors gali dar išgelbėti Rusijos bendruomeninę nuosavybę ir įgalinti ją virsti nauja, tikrai gyvybinga forma, tai tat yra kaip tik proletarinė revoliucija Vakarų Europoje.
Taip pat lengvai, kaip su ekonomine revoliucija, p. Tkačiovas apsidirba ir su politine. Rusijos liaudis, pasakoja jis, prieš vergiją „be paliovos protestuoja“ „religinių sektų... atsisakymo mokėti mokesčius... plėšikų gaujų (vokiečių darbininkai gali save pasveikinti, kad Hansas-odalupys[4] pasirodo besąs vokiečių socialdemokratijos tėvas)... padegimų... maištų... pavidalu, ir todėl Rusijos liaudį galima pavadinti revoliucionierium iš instinkto“. Visa tai p. Tkačiovą įtikina, kad „reikia tiktai tuo pat metu keliose vietose pažadinti susikaupusį įniršimo ir nepasitenkinimo jausmą, visuomet kunkuliuojantį mūsų liaudies krūtinėje“. Tuomet „revoliucinių jėgų susivienijimas įvyks jau pats savaime, o kova... turės baigtis palankiai liaudies reikalui. Praktinė būtinybė, savisaugos instinktas“ jau savaime sukurs „glaudžią ir neišardomą sąjungą tarp protestuojančių bendruomenių“.
Lengvesnės ir malonesnės revoliucijos negalima nė įsivaizduoti. Tereikia tiktai trijose, keturiose vietose tuo pat metu pradėti sukilimą, o ten jau „revoliucionierius iš instinkto“, „praktinė būtinybė“, „savisaugos instinktas“ „jau patys savaime“ padarys visa kita. Tiesiog negalima suprasti, kodėl gi, jei tat taip nepaprastai lengva, revoliucija jau seniai neįvykdyta, liaudis neišvaduota ir Rusija nepaversta pavyzdine socialistine šalimi.
Iš tikrųjų yra visiškai kitaip. Rusijos liaudis, šis „revoliucionierius iš instinkto“, tiesa, darė nesuskaitomus atskirus valstiečių sukilimus prieš bajoriją ir prieš atskirus valdininkus, bet prieš carą — niekuomet, išskyrus tuos atvejus, kai liaudies priešakyje atsistodavo netikras caras ir reikalaudavo sau sosto. Paskutinis stambus valstiečių sukilimas Jekaterinos II laikais buvo galimas tik todėl, kad Jemeljanas Pugačiovas dėjosi esąs jos vyras, Petras III, tariamai žmonos nenužudytas, bet tik pašalintas nuo sosto ir įmestas į kalėjimą, iš kurio betgi jis pabėgęs. Priešingai, caras valstiečiui atrodo žemės dievu: dievas aukštai, caras toli, — šaukia jis nusiminęs nelaimėje. Kad valstiečių gyventojų masė, ypač nuo lažo išpirkimo laikų, yra atsidūrusi tokioje padėtyje, kuri vis labiau ir labiau verčia ją kovoti su vyriausybe ir su caru, — tuo netenka abejoti; bet pasakas apie „revoliucionierių iš instinkto“ tegu jau p. Tkačiovas pasakoja kam nors kitam.
O be to, jeigu net Rusijos valstiečių masė būtų be galo revoliucinga iš instinkto; jeigu net mes įsivaizduotume, kad revoliucijas galima daryti pagal užsakymą, kaip gėlėto perkelio gabalą arba virdulį, — net tuomet leiskite paklausti: ar dera žmogui, turinčiam jau daugiau kaip 12 metų, taip perdėm vaikiškai įsivaizduoti revoliucijos eigą, kaip kad mes matome čia? Ir reikia tik pagalvoti, kad tai parašyta jau po to, kai taip puikiai sužlugo 1873 m. Ispanijoje pirmoji pagal šį bakunininį pavyzdį paruošta revoliucija. Ten taip pat sukilimas buvo pradėtas iš karto keliose vietose. Ten taip pat tikėtasi, kad praktinė būtinybė, savisaugos instinktas jau patys savaime tvirtai ir neatskiriamai susies protestuojančias bendruomenes. Ir kas gi išėjo? Kiekviena bendruomenė, kiekvienas miestas gynė tik save pačius, apie tarpusavio paramą nebuvo nė kalbos, ir Pavia, teturėdamas tiktai 3 000 kareivių, per dvi savaites numalšino vieną miestą po kito ir padarė galą visam šitam anarchistiniam išdidumui (žr. mano straipsnį „Bakunininkai darbe“[5], kur tat smulkiai aprašyta).
Rusija, be abejonės, yra revoliucijos išvakarėse. Finansai yra be galo pakrikę. Mokesčių varžtai atsisako tarnauti, palūkanos už senąsias valstybės skolas mokamos iš naujų paskolų, o kiekviena nauja paskola sutinka vis didesnių kliūčių; tiktai prisidengus geležinkelių statyba, dar pavyksta gauti pinigų! Administracija seniai kiaurai sugedusi; valdininkai gyvena daugiau vagystėmis, kyšiais ir šantažu, negu iš algos. Visą žemės ūkio gamybą — svarbiausią Rusijoje — visiškai dezorganizavo 1861 m. išpirkimas; stambiesiems žemvaldžiams trūksta darbo jėgos, valstiečiams trūksta žemės, jie yra mokesčių prislėgti, palūkininkų „apiplėšti; žemės ūkio gamyba metai į metus mažėja. Visa tat su dideliu vargu ir tik paviršutiniškai išlaikoma tokiu azijatišku despotizmu, tokiu savavaliavimu, apie kurį mes Vakaruose negalime net įsivaizduoti. Tai despotizmas, kuris ne tiktai kiekvieną dieną vis smarkiau ima prieštarauti apsišvietusių klasių pažiūroms, ypač sparčiai augančios sostinės buržuazijos pažiūroms, bet kuris dabartinio savo atstovo asmenyje pats susipainiojo: šiandien jis daro nuolaidų liberalizmui, kad rytoj išsigandęs atsiimtų jas atgal, ir tuo būdu pats vis labiau ir labiau pakerta bet kurį pasitikėjimą juo. Kartu sostinėje besikoncentruojančių labiau apsišvietusių, tautos sluoksnių tarpe įsigali supratimas, kad tokia padėtis yra nepakenčiama, kad arti perversmas, bet tuo pat metu atsiranda ir iliuzija, kad šį perversmą galima pakreipti į ramią konstitucinę vagą. Čia susijungia visos revoliucijos sąlygos; šią revoliuciją pradės sostinės aukštesniosios klasės, gal būt, net pati vyriausybė, bet valstiečiai išvystys ją toliau ir sparčiai išves už pirmosios konstitucinės fazės ribų; ši revoliucija turės didžiausią reikšmę visai Europai jau vien todėl, kad ji vienu smūgiu sunaikins paskutinį, vis dar nepaliestą visos Europos reakcijos rezervą. Ši revoliucija neabejotinai artėja. Tiktai du įvykiai galėtų ją ilgam atidėti: arba sėkmingas karas prieš Turkiją ar prieš Austriją, o tam reikia pinigų ir patikimų sąjungininkų, arba... per ankstyvas mėginimas sukilti, kuris turtingąsias klases vėl įstums į vyriausybės glėbį.
(1) Apie artelę žr., tarp kitko, „Medžiagos apie arteles Rusijoje rinkinį“, I sąsiuvinis, S. Peterburgas, 1873 m.
(2) Apie valstiečių būklę žr., tarp kitko, oficialią vyriausybinės žemės ūkio komisijos ataskaitą (1873 m.), toliau — Skaldinas, Užkampyje ir sostinėje, S. Peterburgas, 1870 m. Šis pastarasis veikalas yra nuosaikaus konservatoriaus parašytas.
(3) Lenkijoje, ypač Gardino gubernijoje, kur dvarininkai dėl 1863 m. sukilimo daugiausia yra nusmukę, valstiečiai dabar dažnai perka arba nuomoja dvarininkų dvarus ir dirba juos bendrai ir bendrai naudai. O šie valstiečiai jau iš amžių neturi jokios bendruomeninės nuosavybės ir, be to, tai ne didžiarusiai, bet lenkai, lietuviai ir baltarusiai.
[4] — vokiečių plėšiko Johano Biuklerio pravardė.
[5] Žr. K. Marksas ir F. Engelsas, Raštai, XV t., 105—124 psl., rus. leid.