Parašyta: 1873 m. sausio–vasario mėn. Išspausdinta rinkinyje „Almanacco Republicano“ 1874 m.
Išleista lietuvių kalba: 1949 m. Versta iš italų kalbos.
Šaltinis: Karl Marx, Friedrich Engels. Rinktiniai raštai (Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1949), 1:554-557.
Suskaitmenino: Baltoji Rožytė.
Kai kurie socialistai pastaruoju metu pradėjo sistemingą kryžiaus žygį prieš tai, ką jie vadina autoriteto principu. Užtenka jiems pareikšti, kad tas ar kitas aktas yra autoritaringas, kad jį pasmerktų. Šia suprastinta priemone imta taip piktnaudžiauti, kad reikia klausimą smulkiau išaiškinti. Autoritetas ta prasme, apie kurią čia kalbama, reiškia primetimą mums svetimos valios; iš antros pusės, autoritetas suponuoja paklusnumą. Bet kadangi abu šie posakiai skamba nemaloniai ir jų išreiškiamas santykis yra nepakenčiamas priklausomajai pusei, kyla klausimas, ar negalima apsieiti be šio santykio, ar mes negalime — esamomis šiuolaikinėje visuomenėje sąlygomis — sukurti kitą visuomeninę santvarką, kuriai esant šis autoritetas pasirodys betikslis ir, vadinasi, turės išnykti. Nagrinėdami ekonominius, pramoninius ir žemės ūkio santykius, kurie glūdi šių laikų buržuazinės visuomenės pagrinde, mes matome, kad jie turi tendenciją paskirus veiksmus vis daugiau pakeisti kombinuotu žmonių veikimu. Vietoje nedidelių išsiskaidžiusių gamintojų dirbtuvių atsirado šiuolaikinė pramonė su savo didžiuliais fabrikais ir gamyklomis, kuriuose šimtai darbininkų valdo sudėtingas garo varomas mašinas; diližanus ir vežimus iš didelių kelių išstūmė geležinkelio traukiniai, о mažutes burines škunas ir feliugas — garlaiviai. Net žemės ūkyje vis daugiau ima viešpatauti mašina ir garas, palengva, bet nenuklypstamai smulkiuosius savininkus pakeičia stambiais kapitalistais, kurie su samdomųjų darbininkų pagalba įdirba didelius žemės plotus. Tuo būdu kombinuotas veikimas, vienas nuo kito priklausančių procesų sukomplikavimas užima nepriklausomos atskirų asmenų veiklos vietą. Bet kombinuotas veikimas reiškia organizaciją, o ar gali būti organizacija be autoriteto?
Tarkime, kad socialinė revoliucija nuvertė kapitalistus, kurių autoritetui šiuo metu yra pajungta turtų gamyba ir jų apyvarta. Tarkime, visiškai laikydamiesi antiautoritaristų požiūrio, kad žemė ir darbo įrankiai pasidarė kolektyvine jais besinaudojančių darbininkų nuosavybe. Ar autoritetas išnyks, ar jis tik pakeis savo pavidalą? Pažiūrėsime.
Imkime pavyzdžiu medvilnės verpyklą. Su medvilne turi būti atliktos mažiausia šešios viena po kitos einančios operacijos, iki ji pavirs siūlais, ir dauguma šių operacijų atliekamos įvairiose patalpose. Toliau, kad mašinos veiktų be pertraukos, reikalingas inžinierius, prižiūrįs garo mašiną, reikalingi mechanikai kasdieniniams pataisymams ir daug kitų darbininkų gaminiams nešioti iš vienos patalpos į kitą ir taip toliau. Visi šie darbininkai — vyrai, moterys ir vaikai — priversti pradėti ir baigti darbą tomis valandomis, kurias nustato garo autoritetas, kuriam nerūpi asmeninė autonomija. Taigi, darbininkai visų pirma turi susitarti dėl darbo valandų; o kai tik šios valandos nustatytos, jos jau privalomos visiems be išimties. Po to kiekvienoje patalpoje kas minutę kyla atskiri klausimai dėl gamybos būdo, dėl medžiagų paskirstymo ir t. t., kuriuos reikia tuoj išspręsti, kad staiga nesustotų visa gamyba. Ir kaip šie klausimai bebūtų sprendžiami, ar vieno išrinkto asmens, vadovaujančio kiekvienai darbo šakai, ar, jeigu tai galima, balsų daugumos, — atskirų asmenų valia visados turi paklusti, o tai reiškia, kad klausimai sprendžiami autoritariškai. Automatinis didelio fabriko mechanizmas pasirodo kur kas despotiškesnis, negu smulkieji kapitalistai, kuriems dirba darbininkai. Bent tiek, kiek tai liečia darbo valandas, ant šių fabrikų vartų galima parašyti: Lasciate ogni autonomia voi che entrate[1]. Jei žmogus mokslu ir kūrybiniu genijumi pajungė sau gamtos jėgas, tai jos jam keršija, pajungdamos jį patį, kiek jis jomis naudojasi, tikram despotizmui, nepriklausomai nuo bet kurios socialinės organizacijos. Norėti panaikinti autoritetą stambiojoje pramonėje reiškia norėti panaikinti pačią pramonę — panaikinti verpiamąją garo mašiną, kad grįžtume prie ratelio.
Imkime antrą pavyzdį — geležinkelį. Čia taip pat neabejotinai reikalingas begalinės žmonių daugybės bendradarbiavimas; šis bendradarbiavimas turi vykti tiksliai nustatytomis valandomis, kad išvengtume nelaimingų atsitikimų. Ir čia pirmoji darbo sąlyga yra viešpataujanti valia, kuri sprendžia kiekvieną priklausomą klausimą, — vis tiek ar ši valia yra atstovaujama vieno rinktinio asmens, ar ištiso komiteto, kuriam pavesta vykdyti suinteresuotųjų asmenų daugumos nutarimus. Ir vienu ir antru atveju turime aiškiai pasireiškusį autoritetą. Maža to: kas būtų su pirmuoju paleisti traukiniu, jeigu būtų panaikintas geležinkelio tarnautojų autoritetas ponų keleivių atžvilgiu?
Bet labiausiai akivaizdus yra autoriteto — ir, be to, valdingiausio autoriteto — būtinumas laive atviroje jūroje. Ten pavojaus momentu visų gyvybė priklauso nuo to, kad visi nedelsiant ir griežtai klausytų vieno valios.
Jei aš iškeliu šiuos argumentus prieš smarkiausius antiautoritaristus, tai jie man gali duoti tik šį atsakymą: „Taip! tai tiesa, bet čia kalbama ne apie autoritetą, kurį suteikiame savo išrinktiems asmenims, bet apie tam tikrą uždavinį“. Šie žmonės įsivaizduoja, kad, pakeitę dalyko pavadinimą, jie pakeitė patį dalyką. Šie gilūs mąstytojai tiesiog juokiasi iš mūsų.
Taigi, mes matėme, kad, iš vienos pusės, tam tikras autoritetas, vis tiek, kuriuo būdu jis būtų sukurtas, о iš antros pusės, tam: tikras paklusnumas — nepriklausomai nuo bet kurios visuomeninės organizacijos — yra privalomi mums dėl materialinių sąlygų,. kuriomis vyksta produktų gamyba ir apyvarta.
Iš antros pusės, mes matėme, kad gamybos ir apyvartos materialinės sąlygos neišvengiamai komplikuojasi, vystantis stambiajai pramonei ir stambiajam žemės ūkiui, ir siekia vis labiau išplėsti šio autoriteto sferą. Todėl absurdiška yra autoriteto principą vaizduoti absoliučiai blogą, o autonomijos principą — absoliučiai gerą. Autoritetas ir autonomija yra reliatyvūs dalykai, ir jų taikymo sritis kinta kartu su įvairiomis visuomenės vystymosi fazėmis. Jeigu autonomistai norėtų tik pasakyti, kad ateities socialinė organizacija tars autoritetą esant reikalingą tik tose ribose, kurios neišvengiamai yra diktuojamos gamybos sąlygų, tuomet su jais galima būtų susikalbėti, bet jie akli visiems faktams, kurie daro autoritetą būtiną, ir aistringai kovoja prieš žodį.
Kodėl antiautoritaristai neapsiriboja rėkimu prieš politinį autoritetą, prieš valstybę? Visi socialistai sutinka su tuo, kad politinė valstybė, o kartu su ja ir politinis autoritetas išnyks būsimajai socialinei revoliucijai nugalėjus, t. y., kad visuomeninės funkcijos neteks savo politinio pobūdžio ir pavirs paprastomis administracinėmis funkcijomis, saugančiomis tikruosius visuomenės interesus. Bet antiautoritaristai reikalauja, kad autoritarinė politinė valstybė būtų tučtuojau panaikinta, dar prieš panaikinant tuos socialinius santykius, kurie ją yra pagimdę. Jie reikalauja, kad pirmasis socialinės revoliucijos aktas būtu autoriteto panaikinimas. Ar šie žmonės kada nors yra matę revoliuciją? Revoliucija, be abejonės, yra pats autoritaringiausias dalykas, koks tiktai gali būti. Revoliucija yra aktas, kuriuo dalis gyventojų primeta savo valią kitai daliai šautuvais, durtuvais ir patrankomis, tai yra nepaprastai autoritarinėmis priemonėmis; ir jei nugalėjusioji partija nenori netekti savųjų pastangų vaisių, ji turi savo viešpatavimą palaikyti ta baime, kurią reakcionieriams įkvepia jos ginklai. Jei Paryžiaus Komuna nebūtų rėmusis ginkluotosios liaudies autoritetu prieš buržuaziją, tai ar ji būtų išsilaikiusi ilgiau kaip vieną dieną? Ar mes neturime teisės, priešingai, peikti Komunos už tai, kad ji per mažai naudojosi tuo autoritetu?
Taigi, viena iš dviejų: arba antiautoritaristai patys nežino ką saką, ir tuo atveju jie tesėja tik painiavą, arba jie tai žino, ir tuo atveju jie išduoda proletariato judėjimą. Ir pirmuoju ir antruoju atveju jie tarnauja reakcijai.
[1] Palikite bet kurią autonomiją, jūs, kurie čia įeinate.