Karl Marx
Friedrich Engels
Šaltinis: Karl Marx, Friedrich Engels. Rinktiniai raštai (Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1949), 1:76-86.
Spausdinama: pagal knygą „Demaskavimai apie Kelno komunistų bylą“, išsėjusią Ciuriche 1885 m.
Vertimas: iš vokiečių kalbos.
Suskaitmenino: Baltoji Rožytė.
Broliai! Per dvejus 1848—1849 m. revoliucijos metus Sąjunga išlaikė dvigubą bandymą: pirmiausia, tuo, kad jos nariai visur energingai dalyvavo judėjime, kad jie spaudoje, ant barikadų ir kovos laukuose stovėjo pirmosiose vienintelės ryžtingai revoliucinės klasės, proletariato, eilėse. Toliau, Sąjunga išlaikė bandymą ir ta prasme, kad jos pažiūros į judėjimą, kaip jos buvo išdėstytos kongresų ir Centro Komiteto 1847 m. aplinkraščiuose ir „Komunistų Manifeste“, pasirodė vienintelės teisingos ir kad tuose dokumentuose išreikštos viltys visiškai išsipildė, o šiuolaikinės visuomeninės būklės supratimas, kurį anksčiau Sąjunga tiktai slapčiomis tepropagavo, dabar yra visų lūpose ir atvirai visur skelbiamas. Tuo pat metu ankstesnioji tvirta Sąjungos organizacija žymiai susilpnėjo. Didelė dalis narių, betarpiškai dalyvavusių revoliuciniame judėjime, galvojo, kad slaptųjų draugijų laikas praėjo ir kad užtenka vienos viešosios veiklos. Pavienės apygardos ir bendruomenės liovėsi rūpinęsi savo ryšiais su Centro Komitetu ir pamažu visiškai juos nutraukė. Taigi, kai demokratinė partija, smulkiosios buržuazijos partija, vis labiau organizavosi Vokietijoje, darbininkų partija neteko savo vienintelės tvirtos atramos, pasiliko susiorganizavusi geriausiu atveju tik paskirose vietovėse vietiniams tikslams ir todėl bendrajame judėjime pateko visiškai į smulkiaburžuazinių demokratų valdžią ir vadovybę. Šiai būklei reikia padaryti galą — turi būti atstatytas darbininkų savarankiškumas. Centro Komitetas suprato šio dalyko būtinumą ir todėl jau 1848—1849 m. žiemą nusiuntė emisarą Jozefą Molį į Vokietiją Sąjungos reorganizuoti. Tačiau Molio misija neturėjo tvirtos įtakos iš dalies todėl, kad vokiečių darbininkai dar nebuvo tuomet įsigiję pakankamai patyrimo, iš dalies todėl, kad ją nutraukė praėjusių metų gegužės sukilimas. Pats Molis griebėsi šautuvo, įstojo į Badeno-Pfalco armiją ir liepos 19 d. žuvo per susirėmimą ties Murgu. Sąjunga jo asmenyje neteko vieno iš savo seniausių, veikliausių ir patikimiausių narių, kuris dalyvavo visuose kongresuose ir Centro Komitete ir kuris jau anksčiau buvo sėkmingai atlikęs eilę kelionių su tam tikromis užduotimis. Revoliucinėms Vokietijos ir Prancūzijos partijoms pralaimėjus, 1849 m. liepos mėn. beveik visi Centro Komiteto nariai vėl susirinko Londone ir, papildę naujomis revoliucinėmis jėgomis savo sudėtį, su atnaujinta energija ėmėsi reorganizuoti Sąjungą.
Sąjungą reorganizuoti gali tiktai emisaras, ir Centro Komitetas laiko didžiai svarbiu dalyku, kad emisaras išvyktų kaip tik šiuo momentu, kai prieš akis stovi nauja revoliucija, kai darbininkų partija, vadinasi, turi pasirodyti kaip galima organizuotesnė, kaip galima vieningesnė ir kaip galima savarankiškesnė, jeigu ji nenori vėl, kaip 1848 m., būti buržuazijos išnaudota ir vilktis paskui ją uodegoje.
Mes sakėme jums, broliai, jau 1848 m., kad liberalieji vokiečių buržua greit ateis į valdžią ir kad jie savo ką tik įsigytą galią tuoj nukreips prieš darbininkus. Jūs matėte, kaip tai išsipildė. Iš tikrųjų, kaip tik buržua tuojau pat po 1848 m. kovo mėn. judėjimo pagrobė valstybės valdžią ir šią valdžią panaudojo tam, kad priverstų darbininkus, savo kovos sąjungininkus, tučtuojau grįžti į ankstesnę priespaudos padėtį. Jeigu buržuazija negalėjo to įvykdyti, nesusidėjusi su kovo mėnesį nugalėtąja feodaline partija, net galų gale vėl neatidavusi šiai feodalinei absoliutistinei partijai valdžios, tai vis dėlto ji užsitikrino sąlygas, kurios pagaliau, turint galvoje finansinius vyriausybės sunkumus, atiduotų į jos rankas viešpatavimą ir garantuotų visus jos interesus tuo atveju, jeigu pasirodytų galima, kad revoliucinis judėjimas jau dabar stotų į vadinamojo taikingo vystymosi kelią. Savo viešpatavimui užtikrinti buržuazijai net nereikėtų griebtis prievartos priemonių ir tuo sukelti prieš save liaudies neapykantą, nes visas šias prievartos priemones jau yra įgyvendinusi feodalinė kontrrevoliucija. Bet vystymasis šiuo taikingu keliu neis. Priešingai, arti yra revoliucija, kuri pagreitins šį vystymąsi, vis tiek ar ją sukels savarankiškas Prancūzijos proletariato sukilimas ar Šventosios sąjungos įsiveržimas į revoliucinį Babiloną[1].
Ir vaidmenį, kurį liberalieji vokiečių buržua 1848 m. suvaidino liaudies atžvilgiu, šį tokį išdavikišką vaidmenį būsimojoje revoliucijoje vaidins demokratiniai smulkieji buržua, kurie dabar opozicijoje užima tą pačią vietą, kurią prieš 1848 m. buvo užėmę liberalieji buržua. Ši partija, demokratinė partija, kuri darbininkams yra daug pavojingesnė, negu ankstesnieji liberalai, susideda iš trejopų elementų:
I. Iš pažangiausių stambiosios buržuazijos dalių, kurios turi tikslą tuojau pat galutinai nuversti feodalizmą ir absoliutizmą. Šiai frakcijai atstovauja buvę Berlyno susitaikėliai, kurie siūlė nemokėti mokesčių.
II. Iš konstitucinių-demokratinių smulkiųjų buržua, kurių pagrindinis tikslas buvusio judėjimo metu buvo sukurti tokią daugiau ar mažiau demokratinę federacinę valstybę, kokios siekė jų atstovai, Frankfurto Susirinkimo kairieji, o vėliau Štutgarto parlamentas ir jie patys imperinės konstitucijos kampanijoje.
III. Iš respublikoninių smulkiųjų buržua, kurių idealas yra Šveicarijos tipo federacinė Vokietijos respublika ir kurie dabar vadina save „raudonaisiais“ ir „socialiniais demokratais“, nes jie kupini gerų norų panaikinti tokią padėtį, kai stambusis kapitalas engia smulkųjį, stambusis buržua — smulkųjį. Šios frakcijos atstovai buvo demokratinių kongresų ir komitetų nariai, demokratinių sąjungų vadai, demokratinių laikraščių redaktoriai.
Visos šios frakcijos dabar, po savo pralaimėjimo, vadina save „respublikonais“ arba „raudonaisiais“, visiškai taip pat, kaip dabar Prancūzijoje smulkieji buržua respublikonai vadina save socialistais. Ten, kur jie, kaip Viurtemberge, Bavarijoje ir t. t., gali siekti savo tikslų konstituciniu keliu, jie naudojasi proga išlaikyti savo senosioms frazems ir įrodyti darbais, kad jie nė trupučio nesą pasikeitę. Beje, suprantama, kad šios partijos vardo pakeitimas nė kiek nepakeičia jos santykių su darbininkais; jis tiktai parodo, kad ji turi dabar stoti prieš susivienijusią su absoliutizmu buržuaziją ir remtis proletariatu.
Smulkiaburžuazinė-demokratinė partija Vokietijoje yra labai stipri; ji apima ne tiktai didžiulę daugumą buržuazinių miestų gyventojų, smulkiuosius prekybininkus ir pramonininkus bei meistrus amatininkus: paskui ją eina valstiečiai ir kaimo proletariatas, kol jis dar nėra radęs atramos savarankiškame miestų proletariate.
Revoliucinės darbininkų partijos santykis su smulkiaburžuazine demokratija yra toks: ji eina drauge su ja prieš tą frakciją, kurią darbininkų partija siekia nuversti; ji stoja prieš ją visur, kur smulkiaburžuazinė demokratija nori sutvirtinti savo padėtį savo naudai.
Visai nenorėdami revoliucinių proletarų naudai daryti perversmą visoje visuomenėje, demokratiniai smulkieji buržua siekia taip pakeisti visuomeninius santykius, kad esamoji visuomenė pasidarytų jiems kiek galima pakenčiamesnė ir patogesnė. Todėl jie reikalauja visų pirma sumažinti valstybės išlaidas, apribojant biurokratiją ir perkeliant pagrindinius mokesčius ant stambiųjų žemvaldžių ir buržua. Toliau, jie reikalauja pašalinti tokią padėtį, kai stambusis kapitalas slėgia smulkųjį, steigiant valstybines kredito įstaigas ir leidžiant įstatymus prieš lupikavimą, kad tuo būdu jiems ir valstiečiams būtų galima gauti paskolų ne iš kapitalistų, bet iš valstybės, ir, be to, palankiomis sąlygomis; kartu jie siekia įvesti buržuazinius nuosavybės santykius kaime, visiškai pašalinant feodalizmą. Visam tam įgyvendinti jiems yra reikalinga demokratinė, vis tiek ar konstitucinė ar respublikinė, valstybės santvarka, kuri jiems ir jų sąjungininkams — valstiečiams — suteiktų daugumą, ir demokratinė vietinė savivalda, kuri atiduotų į jų rankas tiesioginę bendruomeninės nuosavybės kontrolę ir eilę funkcijų, kurias šiuo metu atlieka biurokratai.
Toliau, jų nuomone, reikią priešintis kapitalo viešpatavimui ir greitam jo augimui, iš dalies apribojant paveldėjimo teises, o iš dalies pavedant kaip galima daugiau darbų valstybei. O dėl darbininkų, tai visų pirma aišku, kad jie kaip ir anksčiau turi pasilikti samdomaisiais darbininkais, tik demokratiniai smulkieji buržua nori, kad darbininkai gautų geresnį atlyginimą ir labiau užtikrintą pragyvenimą; jie tikisi tai pasiekti iš dalies valstybės teikiamu darbu, iš dalies labdarybės priemonėmis, — vienu žodžiu, jie tikisi papirkti darbininkus daugiau ar mažiau užmaskuotomis išmaldomis ir palaužti jų revoliucinę jėgą laikinu jų būklės pagerinimu. Toli gražu ne visos smulkiaburžuazinės demokratijos frakcijos gina visus čia pateiktus jos reikalavimus, ir tiktai nedaugelis smulkiaburžuazinių demokratų laiko savo uždaviniu siekti šių reikalavimų visa jų apimtimi. Kuo toliau eina atskiri asmenys arba frakcijos iš smulkiaburžuazinės demokratijos tarpo, tuo didesnį šių reikalavimų kiekį jie daro savais, o tie — jų nedaug, — kurie tai, kas buvo aukščiau išdėstyta, laiko savo pačių programa, tikriausiai galvoja, kad tai yra maksimumas to, ko aplamai galima iš revoliucijos tikėtis. Bet šie reikalavimai jokiu būdu negali patenkinti proletariato partijos. Tuo metu, kai demokratiniai smulkieji buržua nori kaip galima greičiau užbaigti revoliuciją, geriausiu atveju įgyvendinę aukščiau išdėstytuosius reikalavimus, mūsų interesai ir mūsų uždaviniai yra padaryti revoliuciją nenutrūkstama tol, kol visos daugiau ar mažiau turtingos klasės bus pašalintos nuo viešpatavimo, kol proletariatas iškovos valstybinę valdžią, kol proletarų asociacija ne tik vienoje šalyje, bet ir visose viešpataujančiose pasaulio šalyse išsivystys tiek, kad konkurencija šių šalių proletarų tarpe išnyks ir bent lemiamosios gamybinės jėgos bus sukoncentruotos proletarų rankose. Mums svarbu ne pakeisti privatinę nuosavybę, bet ją panaikinti, ne užtušuoti klasinius prieštaravimus, bet panaikinti klases, ne pagerinti esamą visuomenę, bet sukurti naują. Nėra jokios abejonės, kad smulkiaburžuazinė demokratija, revoliucijai toliau besivystant, tam tikram laikui gaus Vokietijoje vyraujančią įtaką. Todėl kyla klausimas, kokia bus proletariato ir, atskirai paėmus, Sąjungos pozicija jos atžvilgiu:
1. kol tebeegzistuoja dabartiniai santykiai, kai smulkiaburžuaziniai demokratai taip pat yra prislėgti;
2. artimiausioje revoliucinėje kovoje, kuri suteiks jiems persvarą;
3. šiai kovai pasibaigus, kai jie turės persvarą nuverstųjų klasių ir proletariato atžvilgiu.
1. Šiuo momentu, kai demokratiniai smulkieji buržua yra visur prislėgti, jie aplamai moko proletariatą vienybės ir susitaikymo, jie tiesia jam ranką ir siekia sukurti vieną didelę opozicinę partiją, kuri aprėptų visus atspalvius demokratinėje partijoje, t. y. jie siekia įtraukti darbininkus į partinę organizaciją, kur viešpatauja bendros socialinės-demokratinės frazės, už kurių slepiasi jų ypatingi interesai, ir kur, siekiant išsaugoti taip didžiai geidžiamą taiką, neturi būti keliami ypatingi proletariato reikalavimai. Šitoks susivienijimas būtinai padarytų žalos proletariatui ir būtų naudingas išimtinai jiems. Proletariatas visiškai netektų savo savarankiškos, taip sunkiai išsikovotos pozicijos ir vėl nusmuktų iki oficialiosios buržuazinės demokratijos priedėlio vaidmens. Vadinasi, nuo tokio susivienijimo reikia ryžtingiausiai atsisakyti. Užuot dar kartą nusmukę iki pritariamai plojančio buržuaziniams demokratams choro vaidmens, darbininkai ir visų pirma Sąjunga turi dirbti ta kryptimi, kad greta oficialiųjų demokratų sukurtų savarankišką slaptą ir viešą darbininkų partijos organizaciją ir kiekvieną savo bendruomenę paverstų darbininkų sąjungų centru ir branduoliu, kur proletariato pozicija ir interesai galėtų būti svarstomi nepriklausomai nuo buržuazinių įtakų. Kaip nerimtai buržuaziniai demokratai žiūri į tokią sąjungą su proletarais, kurioje šie pastarieji turėtų lygią su jais galią ir lygias teises, matyti iš Breslavlio demokratų pavyzdžio: savo organe „Neue Oder-Zeitung“[2] jie įnirtingiausiai persekioja savarankiškai susiorganizavusius darbininkus, kuriuos jie vadina socialistais. Kovos prieš bendrąjį priešą atveju nereikia jokio atskiro susivienijimo. Kadangi prieš tokį priešininką reikia tiesiogiai kovoti, tai abiejų partijų interesai laikinai sutampa, ir kaip būdavo iki šiol, taip ir ateityje savaime atsiranda tokia sąjunga, skirta tik tam momentui. Suprantama, kad būsimuosiuose kruvinuose konfliktuose, kaip ir visuose ankstesniuose, daugiausia darbininkams teks iškovoti pergalę savo drąsumu, ryžtingumu ir pasiaukojimu. Šioje kovoje smulkiųjų buržua masė, kaip ir anksčiau, kiek galint ilgiau gaiš, laikysis neryžtingai ir pasyviai, kad vėliau, kai pergalė bus iškovota, pasinaudotų ja sau, darbininkus pašauktų nurimti ir grįžti prie savo darbo, užkirstų kelią vadinamiesiems ekscesams ir atimtų iš proletariato pergalės vaisius. Darbininkai neturi galios sutrukdyti smulkiaburžuaziniams demokratams tai padaryti, bet jie turi galios pasunkinti jiems iškilti ginkluotojo proletariato atžvilgiu ir padiktuoti jiems tokias sąlygas, kuriomis buržuazinių demokratų viešpatavimas iš pat pradžių nešios savyje žlugimo daigus ir vėliau proletariato valdžiai bus žymiai lengviau jį išstumti. Konflikto metu ir tuoj kovai pasibaigus, darbininkai visų pirma turi, kiek tai bus galima, priešintis buržuazijos mėginimams atstatyti rimtį, jie turi priversti demokratus įgyvendinti jų dabartines teroristines frazes. Jie turi veikti ta kryptimi, kad betarpiškas revoliucinis pakilimas nebūtų tuoj po pergalės vėl nuslopintas. Priešingai, jie turi jį kiek galėdami palaikyti. Jie ne tiktai neturi stoti prieš vadinamuosius ekscesus, prieš liaudies kerštą neapkenčiamiems asmenims ar viešiems pastatams, su kuriais tiktai susiję neapkenčiami atsiminimai, jie turi ne tiktai pakęsti šiuos veiksmus, bet ir patys imtis jiems vadovauti. Kovos metu ir ро jos darbininkai turi kiekvienu atveju greta buržuazinių demokratų reikalavimų kelti savo pačių reikalavimus. Jie turi pareikalauti garantijų darbininkams, vos tiktai demokratiniai buržua bus pasirengę paimti valdžią į savo rankas. Jeigu reikės, jie turi šias garantijas išsikovoti jėga ir, aplamai, pasirūpinti tuo, kad naujieji valdovai įsipareigotų daryti visų galimų nuolaidų ir viską pažadėtų; tai tikriausia priemonė jiems sukompromituoti. Jie, aplamai, turi visais būdais ir kiek galima tramdyti džiūgavimą dėl naujos padėties ir apsvaigimą pergale, kuris ateina po kiekvienos pergalingos gatvių kovos, visam tam priešpastatydami ramų ir šaltakraujišką įvykių supratimą ir neslepiamą nepasitikėjimą naująja vyriausybe. Jie turi šalia naujųjų oficialių vyriausybių tuoj kurti savas, revoliucines darbininkų vyriausybes, vis tiek ar vietos savivaldos organų, ar municipalinių tarybų pavidalu, ar darbininkų klubų arba darbininkų komitetų pavidalu, kad buržuazinės-demokratinės vyriausybės ne tiktai tuoj netektų darbininkų paramos, bet ir pamatytų save nuo pat pradžių sekamas ir grasinamas valdžios įstaigų, už kurių stovi visa darbininkų masė. Žodžiu sakant, nuo paties pirmojo pergalės momento reikia kreipti nepasitikėjimą jau nebe prieš nugalėtąją reakcinę partiją, bet prieš senuosius savo sąjungininkus, prieš tą partiją, kuri nori bendrąją pergalę panaudoti išimtinai sau.
2. Bet kad galėtų energingai ir grėsmingai stoti prieš šią partiją, kuri pradės išdavinėti darbininkus nuo pat pirmosios pergalės valandos, darbininkai turi būti apsiginklavę ir susiorganizavę: Tuojau reikia visą proletariatą apginkluoti šautuvais, karabinais, patrankomis ir šaudmenimis; reikia priešintis senosios, prieš darbininkus nukreiptos pilietinės gvardijos atgaivinimui. O ten, kur to negalima bus padaryti, darbininkai turi pamėginti organizuotis kaip savarankė proletarų gvardija su savo pačių išsirinktais vadais ir generaliniu štabu; ji turi klausyti ne valstybinės valdžios, bet darbininkų sukurtų revoliucinių municipalinių tarybų. Ten, kur darbininkai dirba valstybės įmonėse, jie turi apsiginkluoti ir susiorganizuoti į atskirą korpą su savo pačių išsirinktais vadais arba susiorganizuoti kaip proletarinės gvardijos dalis. Ginklų ir šaudmenų jokiu pretekstu jie neturi atiduoti; kiekvienam mėginimui nuginkluoti, prireikus, pasipriešinti ginklo jėga. Panaikinti buržuazinių demokratų įtaką darbininkams, nedelsiant sukurti savarankišką ir ginkluotą darbininkų organizaciją ir sudaryti kiek galima sunkesnes ir kompromituojančias sąlygas neišvengiamam laikinam buržuazinės demokratijos viešpatavimui, — štai pagrindiniai reikalavimai, kuriuos proletariatas, o drauge su juo ir Sąjunga turi turėti galvoje būsimojo sukilimo metu ir po jo.
3. Kai tik naujosios vyriausybės šiek tiek įsitvirtins, jos tuojau pradės kovą prieš darbininkus. Kad čia būtų galima energingai stoti prieš demokratinius smulkiuosius buržua, visų pirma reikia, kad darbininkai būtų savarankiškai susiorganizavę ir susicentralizavę savo klubuose. Nuvertus esamąsias vyriausybes, kai tik bus galima, Centro Komitetas nedelsdamas persikels į Vokietiją, tuoj sušauks kongresą ir pateiks jam reikiamus pasiūlymus dėl darbininkų klubų centralizavimo vadovaujant organui, esančiam svarbiausiame judėjimo centre. Skubus bent sritinių darbininkų klubų susivienijimų suorganizavimas yra viena iš svarbiausių priemonių darbininkų partijai sustiprinti ir išvystyti. Tolesnis esamųjų vyriausybių nuvertimo padarinys bus nacionalinės atstovybės išrinkimas. Čia proletariatui teks pasirūpinti:
I. Kad jokiu pretekstu didelė darbininkų dalis nebūtų dėl kurių nors vietos valdžios įstaigų ar vyriausybės komisarų suktybių, atstumta nuo rinkimų.
II. Kad greta buržuazinių-demokratinių kandidatų visur būtų išstatyti darbininkų kandidatai, kiek bus galima iš Sąjungos narių tarpo, ir kad būtų panaudotos visos galimos priemonės jiems išrinkti. Net ten, kur nėra jokios vilties juos išrinkti, darbininkai turi statyti savo pačių kandidatus, kad išlaikytų savo savarankiškumą, apskaičiuotų savo jėgas ir visiems viešai parodytų savo revoliucinę poziciją ir savo partinį požiūrį. Čia darbininkai neturi leistis apgaunami demokratų frazių apie tai, pavyzdžiui, kad tai skaldo demokratinę partiją ir įgalina reakciją laimėti. Visos šios frazės turi galutinį tikslą apmulkinti proletariatą. Laimėjimai, kuriuos proletarinė partija turi pasiekti tokia nepriklausoma laikysena, yra neišmatuojamai svarbesni, negu toji žala, kurią gali padaryti keleto reakcionierių dalyvavimas atstovybėje. Jeigu demokratija iš pat pradžių stos ryžtingai ir teroristiškai prieš reakciją, tai pastarosios įtaka rinkimų metu bus iš anksto sunaikinta.
Pirmasis klausimas, dėl kurio kils konfliktas tarp buržuazinių demokratų ir darbininkų, bus feodalizmo panaikinimas; kaip ir pirmosios Prancūzijos revoliucijos metu, smulkieji buržua atiduos feodalines žemes valstiečiams laisvos nuosavybės pavidalu, t. y. norės išlaikyti kaimo proletariatą ir sukurti smulkiaburžuazinę valstiečių klasę, kuri turės apsukti tą patį nuskurdimo ir didėjančio įsiskolinimo ratą, kuriame dabar yra Prancūzijos valstietis.
Darbininkai turi šiam planui pasipriešinti kaimo proletariato interesais ir savo pačių interesais. Jie turi reikalauti, kad konfiskuotoji feodalinė nuosavybė paliktų valstybės turtu ir būtų paversta darbininkų kolonijomis, kurias apdirbtų susivienijęs į asociacijas kaimo proletariatas, panaudodamas visus stambiosios žemdirbystės pranašumus. Tuo pačiu irstančių buržuazinių nuosavybės santykių aplinkoje bendrosios nuosavybės principas tuoj įsigis tvirtą pagrindą. Kaip demokratai jungiasi su valstiečiais, taip ir darbininkai turi jungtis su kaimo proletariatu. Toliau, demokratai arba tiesiog sieks įvesti federacinę respubliką arba, jeigu jiems nepasiseks išvengti vieningos ir nedalomos respublikos, bent pasistengs centrinę vyriausybę padaryti bejėgę, suteikdami kaip galima daugiau savarankiškumo ir nepriklausomybės bendruomenėms[3] ir sritims. Priešingai šiam planui darbininkai turi ne tiktai ginti vieningą ir nedalomą Vokietijos respubliką, bet taip pat siekti šioje respublikoje griežčiausio jėgos centralizavimo valstybinės valdžios rankose. Jie neturi leisti savęs suklaidinti demokratiniais plepalais apie bendruomenių laisvę, apie savivaldą ir t. t. Tokioje šalyje, kaip Vokietija, kur dar reikia pašalinti tiek daug viduramžio liekanų, kur reikia palaužti tiek daug vietinio ir sritinio užsispyrimo, jokiomis aplinkybėmis negalima pakęsti, kad kiekvienas kaimas, kiekvienas miestas, kiekviena sritis statytų naujas kliūtis revoliucinei veiklai, kuri visą savo jėgą tegali išvystyti tik centralizacijos dėka. — Negalima leisti, kad atgimtų dabartinė būklė, kai vokiečiai dėl vieno ir to paties žingsnio į priekį turi atskirai kovoti kiekviename mieste, kiekvienoje srityje. Mažiausiai galima pakęsti, kad su vadinamosios laisvos vietinės savivaldos pagalba būtų įamžinta bendruomeninė nuosavybė, — nuosavybės forma, kuri dar stovi šiuolaikinės privatinės nuosavybės užpakalyje ir irdama visur neišvengiamai ja pavirsta, — o kartu su ja būtų įamžinti iš šios bendruomeninės nuosavybės kylą ginčai tarp neturtingų ir turtingų bendruomenių, lygiai kaip ir greta valstybinės civilinės teisės egzistuojanti bendruomenine civilinė teisė su savo prieš darbininkus nukreiptomis suktybėmis. Kaip 1793 m. Prancūzijoje, taip ir dabar Vokietijoje griežčiausios centralizacijos įvedimas yra tikrai revoliucinės partijos uždavinys(4).
Mes matėme, kad demokratai per artimiausią judėjimą ateis į valdžią ir kad jie bus priversti pasiūlyti daugiau ar mažiau socialistines priemones. Kyla klausimas, o kurias gi priemones turi prieš tai pasiūlyti darbininkai? Žinoma, judėjimo pradžioje darbininkai negali dar siūlyti grynai komunistiškų priemonių. Bet jie gali:
1. Priversti demokratus brautis į kaip galima didesnį esamosios visuomeninės santvarkos sričių kiekį, ardyti jos normalią eigą ir pačius susikompromituoti, taip pat sukoncentruoti valstybės rankose kaip galima daugiau gamybinių jėgų, transporto priemonių, fabrikų, geležinkelių ir t. t.
2. Jie turi privesti iki kraštutinių ribų demokratų pasiūlymus, kurie, žinoma, veiks ne revoliuciniu, bet tik reformistiniu būdu; jie turi paversti tuos reikalavimus tiesioginiais puolimais prieš privatinę nuosavybę. Taip, pavyzdžiui, jeigu smulkieji buržua siūlo geležinkelius ir fabrikus išpirkti, tai darbininkai turi reikalauti, kad tie geležinkeliai ir fabrikai, kaip reakcionierių nuosavybė, turi būti valstybės tiesiog ir be jokio atlyginimo konfiskuoti. Jeigu demokratai siūlo proporcingus mokesčius, tai darbininkai reikalauja progresyvių; jeigu patys demokratai siūlo saikingai progresyvius mokesčius, darbininkai reikalauja tokių mokesčių, kurie taip sparčiai kiltų, kad stambusis kapitalas dėl to turėtų žlugti; jeigu demokratai reikalauja sureguliuoti valstybines skolas, darbininkai reikalauja paskelbti valstybės bankrotą. Vadinasi, darbininkų reikalavimai turi būti visur keliami atsižvelgiant į demokratų nuolaidas ir priemones.
Jeigu Vokietijos darbininkai ir negalės pasiekti viešpatavimo ir įgyvendinti savo klasinių interesų, neišėję ištisai ilgesnio revoliucinio vystymosi kelio, tai šiuo kartu jie bent yra tikri, kad pirmasis šios artėjančios revoliucinės dramos veiksmas sutaps su tiesiogine jų pačių klasės pergale Prancūzijoje ir tuo pačiu bus žymiai pagreitintas.
Bet prie galutinės savo pergalės jie patys daugiausia prisidės tuo, kad jie įsisąmonins savo klasinius interesus, užims kaip galima greičiau savo savarankišką partinę poziciją ir nė vienam akimirksniui neleis, kad demokratiniai smulkieji buržua savo veidmainiškomis frazėmis nukreiptų juos nuo nepriklausomos proletariato partijos organizavimo kelio. Jų kovos lozungas turi būti: „Nenutrūkstamoji revoliucija“.
Londonas, 1850 m. kovo mėn.
[1] Revoliucinis Babilonas — turima galvoje Prancūzijos sostinė Paryžius, kuris nuo XVIII amžiaus pabaigos Prancūzijos buržuazinės revoliucijos laikų buvo laikomas revoliucijos židiniu.
[2] „Neue Oder-Zeitung“ („Naujasis Oderio Laikraštis“) — ėjo kasdien Breslavlyje nuo 1849 m. iki 1855 m.
[3] Bendruomenės terminas čia vartojamas plačia prasme, taikant jį tiek miestų municipalitetams, tiek ir kaimo bendruomenei.
(4) Šiuo metu reikia priminti, kad ši vieta pagrįsta nesusipratimu. Bonapartistinių ir liberalinių istorijos falsifikatorių dėka tada buvo laikoma išspręstu dalyku, kad prancūziškoji centralizuotoji valdymo mašina buvusi didžiosios revoliucijos įvesta ir kad Konventas ja naudojęsis, kaip būtinu ir lemiamu ginklu rojalistinei ir federalistinei reakcijai ir užsienio priešams nugalėti. Bet dabar jau yra visiems žinomas tas faktas, kad visa departamentų, apygardų ir bendruomenių valdžia per visą revoliuciją, iki pat briumero aštuonioliktosios, susidėjo iš pačių valdomųjų išrinktų organų, kurie naudojosi visiška laisve bendravalstybinių įstatymų ribose; kad ši sritinė ir vietinė savivalda, panaši į amerikinę, tapo kaip tiktai stipriausiu revoliucijos įrankiu, ir būtent tokiu mastu, kad Napoleonas tuoj po briumero aštuonioliktosios valstybės perversmo paskubėjo šią savivaldą pakeisti prefektų šeimininkavimu, kuris išliko ir iki šiol ir kuris tuo būdu iš pat pradžių buvo gryniausias reakcijos įrankis. Bet kiek vietinė ir sritinė savivalda neprieštarauja politinei ir nacionalinei centralizacijai, lygiai tiek pat ji nėra būtinai susijusi su tuo ribotu kantoniniu arba komunaliniu egoizmu, kuris pasireiškia tokiu šlykščiu pavidalu Šveicarijoje ir kurį 1849 m. visi Pietų Vokietijos federaciniai respublikonai norėjo įvesti Vokietijoje. (Engelso pastaba 1885 m. leidime.)