Parašyta: 1845 m.
Išleista lietuvių kalba: 1950 m.
Šaltinis: Karl Marx, Friedrich Engels. Rinktiniai raštai (Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1950), 2:362-364
Išspausdinta: pagal 1888 m. atskirojo leidinio tektą, sutikrintą su K. Marxo rankrasčiu. Pirmą kartą paskelbė F. Engelsas 1888 m. priedu prie savojo veikalo „Liudvigas Feuerbachas“ atskirojo leidinio.
Suskaitmenino: Baltoji Rožytė
Viso ligšiolinio materializmo — įskaitant ir feuerbachinį — pagrindinis trūkumas yra tas, kad daiktas, tikrovė, jutimingumas, imamas tik objekto forma, arba stebėjimo forma, o ne kaip žmogaus jutiminė veikla, praktika, ne subjektyviai. Todėl ir atsitiko, kad aktyvioji pusė, priešingai materializmui, buvo vystoma idealizmo, tačiau tik abstrakčiai, nes idealizmas, žinoma, nepažįsta tikros, jutiminės veiklos kaip tokios. Feuerbachas nori turėti reikalą su jutiminiais objektais, iš tikrųjų skirtingais nuo mintinių objektų, bet jis pačios žmogaus veiklos neima kaip daiktinės veiklos. Todėl „Krikščionybės esmėje“ jis tik teorinę veiklą laiko tikrai žmogiška, tuo tarpu kai praktika imama ir fiksuojama tik savo nešvaria-judėjiška pasireiškimo forma. Todėl jis nesupranta „revoliucinės", „praktinės-kritinės“ veiklos reikšmės.
Klausimas, ar žmogaus mąstymas turi daiktinį tikrumą, visiškai nėra teorijos klausimas, o praktinis klausimas. Praktikoje žmogus turi įrodyti savo mąstymo tikrumą, t. y. realumą ir galią, šiapusiškumą. Ginčas dėl realumo arba nerealumo mąstymo, kuris izoliuojasi nuo praktikos, yra grynai scholastinis klausimas.
Materialistinė doktrina, kad žmonės yra aplinkybių ir auklėjimo produktai, kad, vadinasi, pasikeitę žmonės yra kitų aplinkybių ir pakeisto auklėjimo produktai, — užmiršta, kad aplinkybes keičia kaip tik žmonės ir kad patį auklėtoją reikia išauklėti. Todėl ji neišvengiamai prieina tai, kad skirsto visuomenę į dvi dalis, kurių viena iškyla viršum visuomenės (pavyzdžiui, Robertas Ouenas).
Į aplinkybių ir žmogaus veiklos pasikeitimo sutapimą galima žiūrėti ir jį racionaliai suprasti tik kaip revoliucinę praktiką.
Feuerbachas remiasi religinio atsiskyrimo faktu, pasaulio sudvejinimu į religinį, įsivaizduojamąjį pasaulį ir į realųjį pasaulį. Ir jis atsidėjęs stengiasi religinį pasaulį suvesti į jo žemiškąjį pagrindą. Jis nepastebi, kad, atlikus šį darbą, svarbiausias dalykas dar lieka nepadarytas. Būtent, tas faktas, kad žemiškasis pagrindas atsiskiria pats nuo savęs ir įsikuria debesyse kaip savarankiška viešpatija, gali būti paaiškintas tik tuo, kad tas žemiškasis pagrindas pats yra suskilęs ir pats sau prieštarauja. Vadinasi, pastarasis, pirma, pats turi būti suprastas savo prieštaravime, o po to praktiškai surevoliucintas, pašalinant tą prieštaravimą. Vadinasi, atradus, pavyzdžiui, kad žemiškoji šeima išaiškina šventosios šeimos paslaptį, žemiškoji šeima pati turi būti teoriškai su kritikuota ir praktiškai revoliuciniu būdu pertvarkyta.
Nepatenkintas abstrakčiu mąstymu, Feuerbachas apeliuoja į jutimini stebėjimą; bet jutimingumą jis supranta ne kaip praktinę žmogaus jutiminę veiklą.
Religinę esmę Feuerbachas suveda į žmogiškąją esmę. Bet žmogaus esmė nėra abstraktas, savybingas atskiram individui. Savo tikrovėje ji yra visuomeninių santykių visuma. Savo tikrovėje ji yra visuomeninių santykių visuma.
Feuerbachas, neįsileisdamas į tos tikrosios esmės kritiką, yra todėl priverstas:
Todėl Feuerbachas nemato, kad „religinis jausmas“ pats yra visuomeninis produktas ir kad abstraktusis individas, kurį jis analizuoja, iš tikrųjų priklauso tam tikrai visuomenės formai.
Visuomeninis gyvenimas iš esmės yra praktinis. Visas misterijas, kurios teoriją nuveda į misticizmą, racionaliai išsprendžia žmogaus praktika ir šitos praktikos supratimas.
Daugių daugiausia, ką gali pasiekti stebimasis materializmas, t. y. materializmas, kuris jutimingumą supranta ne kaip praktinę veiklą, tai — stebėti atskirus individus „civilinėje visuomenėje“.
Senojo materializmo požiūris yra „civilinė“ visuomenė; naujojo materializmo požiūris yra žmogiškoji visuomenė, arba suvisuomenėjusi žmonija.
Filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį, bet dalykas yra tas, kad jį reikia pakeisti.