Parašyta: nuo 1843 m. gruodžio iki 1844 m. sausio mėn.
Pirmą kartą išleista: „Deutsch–Französische Jahrbücher“, 7 ir 10, 1844 m. vasario mėn.
Šaltinis: Karl Marx, Friedrich Engels. Apie religiją (Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958) 31-46.
Vertėjas: J. Beržas.
Vokietijai religijos kritika iš esmės yra baigta, o religijos kritika yra bet kurios kitos kritikos prielaida.
Žemiškas suklydimo egzistavimas yra sukompromituotas, jeigu yra sugriauta jo dangiškoji oratio pro aris et focis[1]. Žmogus, kuris fantastinėje dangaus tikrovėje ieškojo kažkokios antžmogiškos būtybės, o rado tiktai savo paties atspindį, daugiau nepanorės rasti tik savo paties regimybę, tik nežmogų — ten, kur jis ieško ir turi ieškoti savo tikrosios tikrovės.
Irreliginės kritikos pagrindas yra toks: žmogus sukuria religiją, o religija nesukuria žmogaus. Būtent: religija yra arba dar savęs nesuradusio, arba jau vėl save praradusio žmogaus sąmonė ir jausmas. Bet žmogus nėra abstrakti, kažkur už pasaulio ribų tūnojanti būtybė. Žmogus — tai žmogaus pasaulis, valstybė, visuomenė, ši valstybė, ši visuomenė pagimdo religiją, iškreiptą pasaulėžiūrą, nes jos pačios yra iškreiptas pasaulis. Religija yra bendra šio pasaulio teorija, jo enciklopedinis kompendiumas, jo logika populiaria forma, jo spiritualistinis point d'honneur[2], jo entuziazmas, jo moralinė sankcija, jo iškilmingas papildymas, jo visuotinis pagrindas paguodai ir pasiteisinimui. Ji paverčia žmogiškąją esmę fantastine tikrove, nes žmogiškoji esmė neturi tikros tikrovės. Vadinasi, kova prieš religiją netiesiogiai yra kova prieš tą pasaulį, kurio dvasinė paguoda yra religija.
Religinis skurdumas tuo pačiu metu yra tikrojo skurdumo išraiška ir protestas prieš šį tikrąjį skurdumą. Religija — tai engiamos būtybės atodūsis, beširdžio pasaulio širdis, panašiai kaip ji yra bedvasės santvarkos dvasia. Religija yra liaudies opijus.
Panaikinti religiją, kaip iliuzorinę liaudies laimę, yra reikalavimas jos tikrosios laimės. Reikalavimas išsižadėti iliuzijų apie savo padėtį yra reikalavimas išsižadėti tokios padėties, kuriai reikalingos iliuzijos. Vadinasi, religijos kritika yra užuomazgoje kritika tos ašarų pakalnės, kurios šventa aureolė yra religija.
Kritika nuplėšė nuo grandinių jas puošusias netikras gėles — ne tam, kad žmogus toliau vilktų šias grandines, kurios neteikia jokio džiaugsmo ir jokio malonumo, bet tam, kad jis nusimestų grandines ir siektų gyvos gėlelės. Religijos kritika išvaduoja žmogų nuo iliuzijų, kad jis mąstytų, veiktų, kurtų savo tikrovę kaip atsikratęs iliuzijų, kaip protingas tapęs žmogus; kad jis suktųsi apie save patį ir apie savo tikrąją saulę. Religija tėra tik iliuzorinė saulė, kuri sukasi apie žmogų tol, kol jis nepradeda suktis apie save patį.
Vadinasi, istorijos uždavinys — nuo to laiko, kai išnyko ano pasaulio tiesa — yra įtvirtinti šio pasaulio tiesą. Artimiausias istorijai tarnaujančios filosofijos uždavinys — demaskavus šventąjį žmogaus atsiskyrimo pavidalą — yra demaskuoti atsiskyrimą nešventu jo pavidalu. Tuo būdu dangaus kritika pavirsta žemės kritika, religijos kritika — teisės kritika, teologijos kritika — politikos kritika.
Po įžangos einantis nagrinėjimas — tam tikras indėlis į šį darbą — liečia iš pradžių ne originalą, bet kopiją, vokiečių valstybės ir teisės filosofiją — dėl tos paprastos priežasties, kad išeities tašku jis ima Vokietiją.
Jei būtų norėta vadovautis pačiu vokiškuoju status quo[3], kad ir vienintele priderama forma, būtent neigiama forma, rezultatas vis tiek liktų anachronizmas. Net mūsų politinės dabarties paneigimas jau saugomas istoriniame šiuolaikinių tautų sandėlyje kaip apdulkėjusi praeitis. Kai aš neigiu išpudruotas kasas, aš vis dar tebeturiu reikalą su neišpudruotomis kasomis. Neigdamas 1843 m. vokiškąją santvarką, aš, pagal prancūziškąjį laiko skaičiavimą, gyvenu ne vėliau kaip 1789 metais, ir jau jokiu būdu ne dabarties židinyje.
Taip, Vokietijos istorija didžiuojasi tokiu judėjimu, kokio nė viena tauta istoriniame horizonte nei vykdė anksčiau, nei vykdys ateityje. Juk mes kartu su šių laikų tautomis išgyvenome restauracijas, neišgyvenę kartu su jomis jų revoliucijų. Mes išgyvenome restauracijas, pirma, dėl to, kad kitos tautos drįso daryti revoliuciją, ir, antra, dėl to, kad kitos tautos kentėjo nuo kontrrevoliucijos; pirmuoju atveju dėl to, kad mūsų valdovai drebėjo iš baimės, o antruoju, — dėl to, kad mūsų valdovai nedrebėjo iš baimės. Mes su savo ganytojais priešakyje paprastai atsidurdavome laisvės draugijoje tik vieną kartą — tą dieną, kai ji buvo laidojama.
Todėl mokykla, kuri šios dienos niekšiškumą pateisina vakarykštės dienos niekšiškumu; mokykla, kuri skelbia maištingu kiekvieną baudžiauninko šauksmą prieš rimbą, jei tik šis rimbas — senas, paveldėtas, istorinis rimbas; mokykla, kuriai istorija, kaip Izraelio dievas savo tarnui Mozei, rodo tik savo a posteriori, — todėl ši istorinė teisės mokykla[4] būtų išradusi Vokietijos istoriją, jeigu ji pati nebūtų Vokietijos istorijos išradimas. Nelyginant Šeilokas, bet Šeilokas-liokajus, ji už kiekvieną svarą mėsos, išpiaunamą iš liaudies širdies, prisiekinėja savo vekseliu, savo istoriniu vekseliu, savo krikščionišku-vokišku vekseliu.
Atvirkščiai, geraširdžiai entuziastai, teutonomanai savo kilme ir laisvamaniai savo refleksija, ieško mūsų laisvės istorijos anapus mūsų istorijos — pirmykštėse teutonų giriose. Bet kuo gi skirtųsi mūsų laisvės istorija nuo šerno laisvės istorijos, jei ją galima būtų rasti tik giriose? Be to, yra žinoma, kad girioje — kaip šauksi, taip ir atsilieps. Tad palikime ramybėje pirmykštės teutonų girias!
Karas Vokietijoje esančiai santvarkai! Būtinai karas! Ši santvarka yrą žemiau istorijos lygio, ji yra žemiau bet kurios kritikos, bet ji tebelieka kritikos objektas, panašiai kaip nusikaltėlis, esąs žemiau žmoniškumo lygio, lieka budelio objektas. Kovoje su ta santvarka kritika yra ne proto aistra, ji — aistros protas. Ji — ne anatominis peilis, ji — ginklas. Jos objektas yra jos priešas, kurį ji nori ne paneigti, o sunaikinti. Nes tos santvarkos dvasia jau yra paneigta. Pati savaime ji nėra verta tapti mąstymo objektu — ji egzistuoja kaip kažkas, kas yra tiek pat niekintina, kiek ir niekinama. Kritikai nėra ko aiškinti savo nusistatymo šio objekto atžvilgiu — ji jau viską su juo išsiaiškino. Kritika jau nebėra savitikslis, ji — tik priemonė. Pagrindinis jos patosas — pasipiktinimas, pagrindinis jos uždavinys — kaltinimas.
Reikia atvaizduoti visų visuomeninių sferų slopų slėgimą viena kitai, visuotinį pasyvų nepasitenkinimą, ribotumą, vienodai pasireiškiantį tiek savęs aukštinimu, tiek ir savęs žeminimu, — visa tai, ką aprėpia rėmai tokios vyriausybinės sistemos, kuri, gyvendama iš to, kad saugo visokias šlykštybes, ir pati yra niekas kita, kaip šlykštybė, įkūnyta vyriausybėje.
Kas per reginys! Visuomenė iki begalybės skaidosi į įvairiausias kastas, kurios stovi viena prieš kitą su savo smulkiomis antipatijomis, nešvaria sąžine ir brutaliu vidutiniškumu, ir kaip tik šis jų tarpusavio dviprasmiškas ir įtarus nusistatymas leidžia jų ponams elgtis su jais, su visais be skirtumo, — kad ir su skirtingais formalumais, — kaip su būtybėmis, gyvenančiomis tik iš vyresnybės malonės. Ir net tą faktą, kad jiems viešpataujama, kad jie valdomi, kad jie laikomi nuosavybe, jie privalo pripažinti ir išpažinti kaip dangaus malonę! O antrojoje pusėje — patys valdovai, kurių didybė yra atvirkščiame santykyje su jų skaičiumi!
Kritika, nagrinėjanti šį dalyką, yra kumštynių kritika, o kumštynėse svarbu ne tai, ar priešininkas yra kilnus, ar jis yra lygios kilmės, ar jis yra įdomus ar nе, — svarbu yra smogti jam smūgį. Reikia neduoti vokiečiams nė valandėlės savęs apsigaudinėjimui ir nusiminimui. Tikrąją priespaudą reikia padaryti dar labiau slegiančią, prijungiant prie to dar priespaudos supratimą; gėdą — dar gėdingesnę, ją skelbiant. Kiekvieną vokiečių visuomenės sferą reikia vaizduoti kaip vokiečių visuomenės partie honteuse[5],, reikia priversti šią suakmenėjusią santvarką šokti, padainuojant jai jos pačios melodijas! Reikia priversti tautą išsigąsti pačios savęs, norint jai įkvėpti drąsą. Tuo bus įgyvendintas būtinas vokiečių tautos poreikis, o tautų poreikiai patys yra lemiamoji jų patenkinimo priežastis.
Net ir šiuolaikinių tautų negali nedominti ši kova prieš ribotą vokiškojo status quo turinį, nes vokiškasis status quo yra atviras ancien régime[6] užbaigimas, o ancien régime yra paslėpta šiuolaikinės valstybės yda. Kova prieš vokiškąją politinę tikrovę yra kova prieš šiuolaikinių tautų praeitį, o šios praeities atgarsiai vis dar tebeslegia šias tautas. Joms pamokoma yra matyti, kaip ancien régime, pergyvenęs jose savo tragediją ir prisikėlęs dabar iš mirusiųjų, vaidina savo komediją. Tragiška buvo senosios santvarkos istorija, kol toji santvarka buvo nuo amžių egzistuojanti pasaulio valdžia, o laisvė, atvirkščiai, buvo atskirų žmonių puoselėjama mintis, — kitais žodžiais tariant, kol senoji santvarka pati tikėjo ir turėjo tikėti savo teisėtumu. Kol ancien régime, kaip egzistuojanti pasaulinė santvarka, kovojo su dar tik besikuriančiu pasauliu, šis ancien régime buvo ne asmeninis, bet pasaulinis-istorinis suklydimas. Todėl jo žlugimas ir buvo tragiškas.
Atvirkščiai, šiuolaikinis. vokiškasis režimas, — šis anachronizmas, šis pasibaisėtinas prieštaravimas visų pripažintoms aksiomoms, ši visam pasauliui žiūrėti išstatyta ancien régime menkystė, — tik įsivaizduoja tikįs pats savimi ir reikalauja iš pasaulio, kad ir jis tai įsivaizduotų. Jeigu jis tikrai tikėtų savo paties esme, argi jis imtų ją slėpti už svetimos esmės regimybes ir ieškoti išsigelbėjimo veidmainystėje ir sofizmuose? Šiuolaikinis ancien régime veikiau tėra komediantas tokios pasaulinės santvarkos, kurios tikrieji herojai jau yra mirę. Istorija veikia nuodugniai ir pereina daugelį fazių, kai nuneša į kapus pasenusią gyvenimo formą. Paskutinė pasaulinės-istorinės formos fazė yra jos komedija. Graikijos dievams, kurie jau kartą buvo — tragiška forma — mirtinai sužeisti Aischilo „Prikaltajame Prometėjuje“, teko dar kartą — komiška forma — mirti Lukijano „Pašnekesiuose“. Kodėl tokia yra istorijos eiga? Tai reikalinga tam, kad žmonija linksmai skirtųsi su savo praeitimi. Tokios linksmos istorinės atomazgos mes ir siekiame politinei Vokietijos valdžiai.
Tačiau kai tik šiuolaikinė politinė-socialinė tikrovė pati kritikuojama, vadinasi, kai tik kritika pakyla iki tikrai žmogiškųjų problemų, — ji pasirodo esanti už vokiškojo status quo ribų; kitaip ji nagrinėtų savo dalyką tokiu lygiu, kuris yra žemesnis už tikrąjį šio dalyko lygį. Štai vienas pavyzdys! Pramonės, aplamai turto pasaulio, santykis su politiniu pasauliu yra viena iš svarbiausių šių laikų problemų. Kuria forma ši problema ima dominti vokiečius? Apsauginių muitų, draudžiamosios sistemos, nacionalinės ekonomijos forma. Teutonomanija iš žmogaus persikėlė į materiją, ir tuo būdu vieną gražų rytą mūsų medvilnės riteriai ir geležies didvyriai pabudo patriotais. Vadinasi, Vokietijoje pradedama pripažinti monopolio suverenumą šalies viduje, suteikiant monopoliui suverenumą iš išorės. Vadinasi, Vokietijoje dar tik rengiamasi pradėti tai, ką Prancūzijoje ir Anglijoje jau rengiamasi baigti. Sena supuvusi santvarka; prieš kurią šios šalys teoriškai sukyla ir kurią jos tik pakenčia, kaip yra pakenčiamos grandinės, Vokietijoje sveikinama kaip užtekanti puikios ateities aušra, kuri dar vos išdrįsta iš klastingos teorijos[7] pereiti į labiausiai nevaržomą praktiką. Tuo tarpu kai Prancūzijoje ir Anglijoje problema yra: politinė ekonomija, arba visuomenės viešpatavimas turtui, Vokietijoje ji yra: nacionalinė ekonomija, arba privatinės nuosavybės viešpatavimas nacijai. Vadinasi, Prancūzijoje ir Anglijoje kalbama apie tai, kad būtų panaikintas monopolis, išsivystęs iki kraštutinių savo ribų; o Vokietijoje kalbama apie tai, kad monopolis būtų išvystytas iki kraštutinių jo ribų. Ten reikalas liečia klausimo išsprendimą, čia — tik koliziją. Tai pakankamai akivaizdus vokiškosios šiuolaikinių problemų formos pavyzdys, pavyzdys, kuris rodo, kaip mūsų istorija, tartum nevikrus rekrūtas, kartojantis senus pratimus, lig šiol savo uždaviniu laikė kartoti nuvalkiotas istorijas.
Vadinasi, jei bendras Vokietijos vystymasis neišeitų už politinio Vokietijos vystymosi ribų, vokietis galėtų dalyvauti sprendžiant dabarties problemas daugiausia taip, kaip jose gali dalyvauti rusas. Tačiau jei atskiras individas nėra suvaržytas nacijos ribų, tai visa nacija nepasidarys laisva dėl to, kad pasidarė laisvas atskiras individas. Skitai nepažengė nė vieno žingsnio graikų kultūros link, nors Graikijos filosofų tarpe buvo vienas skitas[8].
Laimei, mes, vokiečiai, ne skitai.
Panašiai kaip senovės tautos pergyvendavo savo priešistoriją vaizduotėje, mitologijoje, taip mes, vokiečiai, gyvename savo būsimąją istoriją mintyse, filosofijoje. Mes esame filosofiniai dabarties amžininkai, nebūdami istoriniai jos amžininkai. Vokiečių filosofija yra vokiečių istorijos tęsinys idėjoje. Kai, vadinasi, vietoj mūsų realios istorijos oeuvres incomplètes[9] mes kritikuojame mūsų idealios istorijos oeuvres posthumes[10], filosofiją, tai mūsų kritika liečia kaip tik tuos klausimus, apie kuriuos dabartis sako: that is the question![11] Tai, kas priešakinėse tautose jau yra praktinis ryšių su šiuolaikine valstybine santvarka nutraukimas, tai Vokietijoje, kur ši santvarka dar net neegzistuoja, yra iš pradžių kritinis ryšių su filosofiniu šios santvarkos atspindžiu nutraukimas.
Vokiečių teisės ir valstybės filosofija yra vienintelė vokiečių istorija, stovinti al pari[12] su oficialia šių laikų tikrove. Todėl vokiečių tauta turi sujungti šią savo įsivaizduojamą istoriją su Vokietijoje esančia santvarka ir kritiškai išnagrinėti ne tik šią egzistuojančią santvarką, bet kartu ir abstraktų jos tęsinį. Vokiečių tautos ateitis negali apsiriboti nei betarpišku jos realios valstybinės-teisinės santvarkos paneigimu, nei betarpišku įgyvendinimu tos jos valstybinės teisinės santvarkos, kuri egzistuoja idėjoje, nes šioje savo idealioje santvarkoje vokiečių tauta turi betarpišką savo realios santvarkos paneigimą, o betarpišką idealios savo santvarkos įgyvendinimą ji beveik jau yra išgyvenusi, stebėdama kaimyninių tautų gyvenimą. Todėl praktiška politinė partija Vokietijoje teisingai reikalauja neigti filosofiją. Jos klaida yra ne šis reikalavimas, bet tai, kad ji neina toliau šio reikalavimo, kurio ji rimtai nevykdo ir negali įvykdyti. Ji mano įgyvendinanti šį filosofijos neigimą tuo, kad, nusigręžusi nuo filosofijos ir nusisukusi, murma jos adresu keletą piktų ir banalių frazių. Jos akiračio ribotumas pasireiškia tuo, kad ji filosofijos nepriskiria prie vokiškosios tikrovės arba mano, kad filosofija esanti net žemiau už vokiškąją praktiką ir ją aptarnaujančias teorijas. Jūs reikalaujate remtis tikrosiomis gyvenimo užuomazgomis, bet jūs užmirštate, kad tikroji vokiečių tautos gyvenimo užuomazga lig šiol augo tik jos smegenyse. Žodžiu tariant: jūs negalite panaikinti filosofijos, nepaversdami jos tikrove.
Tą pačią klaidą, tik priešinga kryptimi, darė ir teorinė, kilusi iš filosofijos, politinė partija.
Dabartinėje kovoje ji įžiūrėjo tik kritinę filosofijos kovą su vokiškuoju pasauliu, ji nepagalvojo, kad ligšiolinė filosofija pati priklauso šiam pasauliui ir yra jo, kad ir idealus, papildymas. Kritiškai žiūrėdama į šavo priešininką, ji nekritiškai žiūrėjo į save pačią, nes rėmėsi filosofijos prielaidomis ir arba nėjo toliau išplaukusių iš jų rezultatų, arba iš kito šaltinio gautus reikalavimus ir rezultatus vaizdavo kaip betarpiškus filosofijos reikalavimus ir rezultatus, nors jie — tariant juos esant teisingus — gali būti gauti, priešingai, tik neigiant ligšiolinę filosofiją, filosofiją kaip filosofiją. Mes paliekame sau teisę vėliau smulkiau aprašyti šią partiją. Jos pagrindinį trūkumą galima apibrėžti šitaip: ji manė, kad filosofiją galima paversti tikrove, nepanaikinant pačios filosofijos.
Vokiečių valstybės ir teisės filosofija savo nuosekliausia, turtingiausią ir labiausiai išbaigtą suformulavimą gavo Hegelio veikaluose, ir jos kritika kartu yra ir kritinė šiuolaikinės valstybės bei su ja susijusios tikrovės analizė, ir kuo griežčiausias visos ligšiolinės vokiečių politinės ir teisinės sąmonės formos paneigimas, — sąmonės, kurios žymiausia, universaliausia, į mokslo lygį pakelta išraiška yra kaip tik pati spekuliatyvinė teisės filosofija. Jei tik Vokietijoje buvo galima spekuliatyvinė teisės filosofija, šis abstraktus, nuo gyvenimo atitrūkęs mąstymas apie šiuolaikinę valstybę, kurio tikrovė lieka anas pasaulis, — nors šis anas pasaulis ir būtų tik anapus Reino, — tai, taip pat ir atvirkščiai, vokiškasis šiuolaikinės valstybės mintinis vaizdas, atitrūkstantis nuo tikrojo žmogaus, buvo įmanomas tik tiek, kiek pati šiuolaikinė valstybė atitrūksta nuo tikrojo žmogaus arba patenkina visą žmogų tik tariamai. Vokiečiai politikoje mąstė apie tai, ką kitos tautos darė. Vokietija buvo jų teorinė sąžinė. Jos mąstymo abstraktumas ir išdidumas visą laiką ėjo lygia greta su jos tikrovės vienapusiškumu ir menkumu. Vadinasi, jei vokiškojo valstybingumo status quo išreiškia ancien régime, šios rakšties šiuolaikinės valstybės organizme, išbaigimą, tai vokiškojo mokymo apie valstybę status quo išreiškia šiuolaikinės valstybės netobulumą, ydą pačiame jos organizme.
Jau kaip griežta vokiečių politinės sąmonės ligšiolinės formos priešininkė, teisės spekuliatyvinės filosofijos kritika gilinasi ne į save, bet į tokius uždavinius, kuriems.išspręsti yra tik viena priemonė — praktika.
Kyla klausimas: ar Vokietija gali pasiekti praktiką à la hauteur des principes[13], t. y. revoliuciją, kuri įstengtų pakelti Vokietiją ne tik iki šiuolaikinių tautų oficialaus lygio, bet ir į žmogiškąjį aukštį, kuris bus artimiausia šių tautų ateitis?
Kritikos ginklas, žinoma, negali būti pakeistas kritika ginklu, materialinę jėgą turi įveikti materialinė jėga; bet ir teorija virsta materialine jėga, kai tik ji užvaldo mases. Teorija sugeba užvaldyti mases, kai ji įrodinėja ad hominem[14], o ji įrodinėja ad hominem, kai darosi radikali. Būti radikaliu — reiškia suprasti daiktą iš pagrindų. Bet pagrindas žmogui yra pats žmogus. Akivaizdus vokiškosios teorijos radikalaus pobūdžio, vadinasi — jos praktinės energijos, įrodymas yra tai, kad jos išeities taškas buvo griežtas, pozityvus religijos panaikinimas. Religijos kritika baigiasi mokymu, kad žmogus yra aukščiausia būtybė žmogui, vadinasi, baigiasi kategorišku imperatyvu, įsakančiu nuversti visus santykius, kurie iš žmogaus daro pažemintą, pavergtą, bejėgę, paniekintą būtybę, — tuos santykius, kurių negalima geriau apibūdinti, kaip vieno prancūzo šūksniu dėl projektuojamo šunų mokesčio: „Vargšai šunes! Su jumis norima pasielgti taip, kaip elgiamasi su žmonėmis!“
Net istoriniu požiūriu teorinė emancipacija turi specifiškai praktinę reikšmę Vokietijai. Juk revoliucinė Vokietijos praeitis yra teoriška, tai — reformacija. Kaip tuomet revoliucija prasidėjo vienuolio smegenyse, taip dabar ji prasideda filosofo smegenyse.
Tiesa, Liuteris nugalėjo vergovę iš dievobaimingumo tik tuo, kad į jos vietą pastatė vergovę iš įsitikinimo. Jis sudaužė tikėjimą autoritetu, atkūręs tikėjimo autoritetą. Kunigus jis pavertė pasauliečiais, pavertęs pasauliečius kunigais. Jis išvadavo žmogų iš išorinio religingumo, padaręs religingumą vidiniu žmogaus pasauliu. Jis emancipavo kūną nuo раnčių, surakinęs pančiais žmogaus širdį.
Bet jei protestantizmas teisingai neišsprendė uždavinio, tai vis dėlto jis teisingai jį iškėlė. Dabar reikalas lietė jau nebe pasauliečio išorinę kovą su kunigu, bet kovą su savu vidiniu kunigu, su savo kunigiška natūra. Ir jei protestantiškas vokiečio-pasauliečio pavertimas kunigu emancipavo pasaulietinius popiežius, kunigaikščius, su visa jų palyda — privilegijuotaisiais ir filisteriais, — tai filosofinis kunigiškos dvasios prisisunkusių vokiečių pavertimas žmonėmis bus tautos emancipacija. Bet panašiai kaip emancipacija neturi sustoti ties kunigaikščiais, taip ir turtų sekuliarizacija nesustos ties bažnyčios turtų užgrobimu, kurį pirmiausia įvykdė veidmainiškoji Prūsija. Tuomet Valstiečių karas, šis radikaliausias Vokietijos istorijos įvykis, sudužo susidūręs su teologija. Šiandien, kai pati teologija yra sudaužyta, ryškiausias nelaisvės Vokietijos istorijoje pasireiškimas — mūsų status quo — suduš susidūręs su filosofija. Dieną prieš reformaciją oficialioji Vokietija buvo nuolankiausias Romos vergas. Dieną prieš savo revoliuciją ji nuolankiai vergauja tam, kas yra mažesnis už Romą, — Prūsijai ir Austrijai, surembėjusiems junkeriams ir filisteriams.
Tuo tarpu prieš radikalią vokiečių revoliuciją, atrodo, stovi vienas didžiulis sunkumas.
Dalykas yra tas, kad revoliucijoms reikalingas pasyvus elementas, materialus pagrindas. Teorija visuomet kiekvienoje tautoje įgyvendinama tik tiek, kiek ji yra jos poreikių įgyvendinimas. Bet ar atitiks milžinišką nesutarimą tarp vokiečių minties reikalavimų ir tų atsakymų, kuriuos į juos duoda Vokietijos tikrovė, — ar atitiks šį nesutarimą toks pat civilinės visuomenės nesutarimas su valstybe ir su pačia savimi? Ar teoriniai poreikiai taps betarpiškai praktiniais poreikiais? Neužtenka, kad mintis veržiasi į įgyvendinimą, pati tikrovė turi veržtis į mintį.
Bet Vokietija pasiekė vidurines politinės emancipacijos pakopas ne vienu metu su šiuolaikinėmis tautomis. Net pakopų, kurias ji įveikė teoriškai, ji dar nepasiekė praktiškai. Kaipgi ji vienu salto mortale gali peršokti ne tik per savo pačios užtvaras, bet kartu ir per šiuolaikinių tautų užtvaras, per užtvaras, kurias ji iš tikrųjų turi suprasti kaip išvadavimą iš savo tikrųjų užtvarų ir kurių ji turi siekti? Radikali revoliucija gali būti tik revoliucija radikalių poreikių, kuriems atsirasti, atrodo, kaip tik nėra nei prielaidų, nei reikalingos dirvos.
Bet jei Vokietija lydėjo šiuolaikinių tautų vystymąsi tik abstrakčia mąstymo veikla, aktyviai nedalyvaudama tikrose šio vystymosi kautynėse, tai, iš antros pusės, jai teko pakelti šio vystymosi kančias, neišgyvenant jo džiaugsmų, jo teikiamo dalinio pasitenkinimo. Abstrakčią veiklą vienoje pusėje atitinka abstraktus kentėjimas antroje. Todėl Vokietija vieną gražų rytą pasirodys esanti europinio suirimo lygyje, nė karto nepabuvusi europinės emancipacijos lygyje. Ją galima bus palyginti su stabmeldžiu, nykstančiu nuo krikščionybės ligų.
Jei dabar pažvelgsime į Vokietijos vyriausybes, tai pamatysime, kad laiko sąlygos, Vokietijos padėtis, vokiečių išsimokslinimo pobūdis ir pagaliau jų pačių teisingas instinktas verčia jas derinti civilizuotus trūkumus, būdingus šiuolaikiniam valstybiniam pasauliui, kurio pranašumais mes nesinaudojame, su barbariškais trūkumais, būdingais ancien régime, kuriais mes labai gėrimės. Todėl Vokietija savinasi iš valstybių, esančių aukščiau už jos status quo, jei ne protingus, tai bent neprotingus institutus. Ar, pavyzdžiui, yra pasaulyje šalis, kuri taip naiviai, kaip kad vadinamoji konstitucinė Vokietija, turėtų visas konstitucinės valstybinės santvarkos iliuzijas, neturėdama realių jos pasiekimų? Antra vertus, argi kam nors, išskyrus Vokietijos vyriausybę, būtų galėjusi dingtelėti mintis sujungti cenzūros kančias su spaudos laisvę numatančių Prancūzijos rugsėjo įstatymų[15] kančiomis! Panašiai kaip Romos panteone buvo galima rasti visų nacijų dievus, taip ir vokiečių nacijos Šventojoje Romos imperijoje galima rasti visų valstybinių formų nuodėmes. Kad šis eklektizmas pasieks lig šiol dar neregėtą mastą, tai ypač laiduoja politinė-estetinė gurmanystė vieno vokiečių karaliaus[16], kuris ketina vaidinti visus karališkosios valdžios vaidmenis — tiek feodalinį, tiek ir biurokratinį, tiek absoliutinį, tiek ir konstitucinį, tiek autokratinį, tiek ir demokratinį, jei ne tautos asmenyje, tai savo paties asmenyje, jei ne tautai, tai sau pačiam. Vokietija, ši politinės dabarties menkystė, sudaranti savo atskirą pasaulį, neįstengs nublokšti į šalį specifiškai vokiškų užtvarų, nenubloškusi bendrų politinės dabarties užtvarų.
Utopiška svajonė Vokietijai yra ne radikali revoliucija, ne bendražmogiškoji emancipacija, bet veikiau dalinė, tik politinė revoliucija, — revoliucija, paliekanti nepaliestas pačias pastato atramas. Kuo pagrįsta dalinė, tik politinė revoliucija? Tuo, kad civilinės visuomenės dalis emancipuojasi ir pasiekia visuotinį viešpatavimą, tuo, kad tam tikra klasė, remdamasi savo ypatinga padėtimi, imasi emancipuoti visą visuomenę. Ši klasė išvaduoja visą visuomenę, bet tik tuo atveju, jei visa visuomenė yra šios klasės padėtyje, t. y. turi, pavyzdžiui, pinigų ir mokslo arba, jei nori, gali juos įsigyti.
Nė viena civilinės visuomenės klasė negali suvaidinti šio vaidmens, nesukeldama akimirkai entuziazmo savyje ir masėse. Tai — toji akimirka, kai ši klasė broliaujasi ir susilieja su visa visuomene, kai ji supainiojama su visuomene, kai ji laikoma ir pripažįstama jos visuotiniu atstovu; toji akimirka, kai šios klasės pretenzijos ir teisės iš tikrųjų yra pačios visuomenės teisės ir pretenzijos, kai ši klasė tikrai yra socialinė galva ir socialinė širdis. Tik visuotinių visuomenės teisių vardan atskira klasė gali pretenduoti į visuotinį viešpatavimą. Šiai išvaduotojo padėčiai iškovoti, vadinasi, visoms visuomenės sferoms politiškai panaudoti savo sferos naudai, nepakanka vienos tik revoliucinės energijos ir dvasinio savo vertės pajautimo. Kad tautos revoliucija ir civilinės visuomenės atskiros klasės emancipacija sutaptų viena su kita, kad vienas luomas būtų laikomas visos visuomenės luomu, — tam reikalui, atvirkščiai, visi visuomenės trūkumai turi būti sukoncentruoti kurioje nors kitoje klasėje, tam reikalui tam tikras luomas turi būti bendrų kliūčių įasmeninimas, visiems bendrų užtvarų įsikūnijimas; tam reikalui atskira socialinė sfera turi būti laikoma visų pripažintu nusikaltimu visos visuomenės atžvilgiu; tuo būdu išsivadavimas iš šios sferos atrodo kaip visuotinis išsivadavimas. Kad vienas luomas būtų luomas-išvaduotojas par excellence[17], tam kitas luomas, atvirkščiai, turi būti aiškus luomas-pavergėjas. Prancūzų bajorijos ir prancūzų dvasininkijos reikšmė buvo neigiama-visuotinė; todėl tad teigiama-visuotinė buvo tos klasės, kuri betarpiškai ribojosi su jomis ir buvo priešinga joms, — buržuazijos reikšmė.
Bet nė viena atskira klasė Vokietijoje neturi ne tik nuoseklumo, aštrumo, drąsumo, beatodairiškumo, kurie uždėtų jai neigiamo visuomenės atstovo antspaudą. Lygiai taip pat nė vienas luomas neturi to dvasios platumo, kuris, kad ir valandėlę, sutampa su tautos dvasia, to pakilimo, kuris materialinę jėgą įkvepia politinei prievartai, to revoliucinio narsumo, kuris sviedžia priešininkui į veidą drąsų iššūkį: aš esu niekas, bet aš turiu būti viskuo. Vokiškosios ne tik atskirų asmenų, bet ir klasių moralės ir dorybės pagrindą, priešingai, sudaro tas nuosaikus egoizmas, kuris gina savo ribotumą ir leidžia, kad ir kiti gintų prieš jį savo ribotumą. Todėl santykis tarp įvairių vokiškosios visuomenės sferų yra ne dramatiškas, bet epiškas. Kiekviena iš jų pradeda jausti save ir su visomis savo atskiromis pretenzijomis užima vietą greta kitų ne tuomet, kai ji engiama, bet tuomet, kai laiko santykiai — jai visai neprisidedant — sukuria tokią žemiau jos esančią visuomeninę sferą, kurią ji savo ruožtu gali engti. Net vokiečių buržuazijos moralinis sūvo vertės pajautimas remiasi tik supratimu, kad ji yra bendra visų kitų klasių filisteriško vidutiniškumo atstovė, Todėl ne tik Vokietijos karaliai įžengia į sostą mal à propos[18]; kiekviena civilinės visuomenės sfera patiria savo pralaimėjimą dar prieš atšvęsdama savo pergalę, ji pastato savo pačios užtvaras dar prieš įveikusi jai pastatytą užtvarą, parodo savo beširdišką esmę anksčiau, negu jai pavyksta parodyti savo didžiadvasišką esmę; — tuo būdu dargi proga suvaidinti didelį vaidmenį visuomet pasirodo esanti jau praleista dar prieš jai atsirandant, ir kiekviena klasė, kai tik ji pradeda kovoti su aukščiau už ją stovinčia klase, jau pasirodo esanti įtraukta į kovą su žemiau už ją esančia klase. Todėl kunigaikščių valdžia kovoja prieš karaliaus valdžią, biurokratas — prieš bajoriją, buržua — prieš juos visus, o tuo metu proletaras jau pradeda kovoti prieš buržua. Buržuazija dar nedrįsta savo požiūriu suformuluoti minties apie emancipaciją, kai socialinių sąlygų išsivystymas, o taip pat ir politinės teorijos pažanga jau paskelbia patį šį požiūrį pasenusiu arba bent problematiniu.
Prancūzijoje užtenka būti kuo nors, norint būti viskuo. Vokietijoje reikia būti niekuo, jei nenori išsižadėti visko. Ргаnсūzijoje dalinė emancipacija yra visuotinės emancipacijos pagrindas. Vokietijoje visuotinė emancipacija yra bet kurios dalinės emancipacijos conditio sine qua non[19]. Prancūzijoje visišką laisvę turi pagimdyti tikras laipsniško išvadavimo procesas, Vokietijoje — tokio laipsniško proceso negalimumas. Prancūzijoje kiekviena tautos klasė yra politinis idealistas ir laiko save pirmiausia ne atskira klase, bet aplamai socialinių poreikių atstovu. Todėl išvaduotojo vaidmuo iš eilės pereina — dramatizmo kupinoje raidoje — įvairioms prancūzų tautos klasėms, kol pagaliau ateis eilė tos klasės, kuri įgyvendins socialinę laisvę, jau neapribodama jos tam tikromis sąlygomis, kurios glūdi ne žmoguje ir kurias vis dėlto sukuria žmonių visuomenė, bet, atvirkščiai, organizuos visas žmoniško egzistavimo sąlygas, vadovaudamasi socialine laisve kaip būtina prielaida. Atvirkščiai, Vokietijoje, kur praktinis gyvenimas taip pat neturi dvasinio turinio, kaip dvasinis gyvenimas neturi ryšio su praktika, kiekviena civilinės visuomenės klasė tol nejaučia, kad jai yra reikalinga visuotinė emancipacija ir kad ji sugeba ją įvykdyti, kol jos neprivers tai pajusti jos tiesioginė padėtis, materialinis būtinumas, jos pačios grandinės.
Kas gi tad sudaro pozityvų vokiečių emancipacijos galimumą?
Atsakymas: tai, kad susikuria radikalinėmis grandinėmis sukaustyta klasė, tokia civilinės visuomenės klasė, kuri nėra civilines visuomenės klasė; toks luomas, kuris yra visų luomų suirimas; tokia sfera, kuri yra universalaus pobūdžio dėl jos universalių kančių ir nepretenduoja į kokią nors ypatingą teisę, nes ją slegia nе ypatingas beteisiškumas, bet aplamai beteisiškumas, kuri jau negali remtis istorine teise, bet tik žmogiškąja teise, kuri ne vienapusiškai prieštarauja iš Vokietijos valstybinės santvarkos išplaukiantiems padariniams, bet visapusiškai priestarauja jos prielaidoms; tokiai sfera, pagaliau, kuri negali emancipuotis, nesiemancipuodama iš visų kitų visuomenės sferų ir kartu neemancipuodama visų kitų visuomenės sferų, — žodžiu tariant, tokia sfera, kuri reiškia visišką žmogaus sunykimą ir kuri, vadinasi, gali atsikurti tik visiškai atkurdama žmogų. Šis visuomenės suirimo rezultatas, kaip tam tikras luomas, yra proletariatas.
Proletariatas Vokietijoje atsiranda dėl skinančio sau kelią pramoninio vystymosi; nes ne gaivališkai susidaręs, bet dirbtinai sukeltas skurdas, ne mechaniškai visuomenės sunkumo prislėgta žmonių masė, bet žmonių masė, atsiradusi dėl visuomenės smarkaus irimo, daugiausia dėl vidurinio luomo irimo, — štai kas sudaro proletariatą, nors palaipsniui, kaip tai savaime suprantama, proletariato eiles papildo ir gaivališkai atsirandanti varguomenė ir krikščioniškas-vokiškas baudžiauninkų luomas.
Skelbdamas lig šiol esančios pasaulinės santvarkos irimą, proletariatas atskleidžia tik savo paties būties paslaptį, nes jis ir yra faktinis šios pasaulinės santvarkos irimas. Reikalaudamas privatinės nuosavybės neigimo, proletariatas tik iškelia visuomenės principu tai, ką visuomenė iškėlė jo principu, kas jame, proletariate, jam neprisidedant, jau yra įkūnyta kaip neigiamas visuomenės rezultatas. Proletaras atsirandančio pasaulio atžvilgiu turi tokią pat teisę, kokią Vokietijos karalius turi jau atsiradusio pasaulio atžvilgiu, kai jis tautą vadina savo tauta, panašiai kaip arklį jis vadina savo arkliu. Skelbdamas tautą savo privatine nuosavybe, karalius išreiškia tik tą faktą, kad privatus savininkas yra karalius.
Panašiai kaip filosofija proletariate randa savo materialinį ginklą, taip ir proletariatas filosofijoje randa savo dvasinį ginklą, ir kai tik minties žaibas kaip reikiant trenks į šią nepaliestą liaudies dirvą, įvyks vokiečio emancipacija į žmogų.
Padarykime išvadas:
Vienintelis praktiškai galimas Vokietijos išvadavimas yra išvadavimas remiantis tа teorija, kuri aukščiausia žmogaus esme skelbia patį žmogų. Vokietijoje emancipacija nuo viduramžių yra galima tik kaip emancipacija kartu ir nuo dalinių pergalių prieš viduramžius. Vokietijoje jokia vergovė negali būti panaikinta, nepanaikinant kiekvienos vergovės. Mėgstanti viską rimtai pagrįsti Vokietija negali įvykdyti revoliucijos, nepradejusi revoliucijos nuo pat pagrindų. Vokiečio emancipacija yra žmogaus emancipacija. Šios emancipacijos galva yra filosofija, jos širdis — proletariatas. Filosofija negali virsti tikrove, nepanaikinant proletariato; proletariatas negali išnykti, nepaversdamas filosofijos tikrove.
Kai bus pribrendusios visos vidinės sąlygos, vokiečių prisikėlimo iš mirusiųjų dieną paskelbs galų gaidžio giedojimas.
[1] — savęs apologija (pažodžiui: kalba altoriams ir židiniams ginti).
[2] — garbės klausimas
[3] — esamąja padėtimi, esamąja santvarka.
[4] Čia kalbama apie istorinę teisės mokyklą — reakcinę kryptį istorijos ir teisės moksle, atsiradusią Vokietijoje XVIII amžiaus pabaigoje.
[5] — gėdos dėmę.
[6] — senosios santvarkos.
[7] Žodžių žaismas: „listige Theorie“ („klastinga teorija“) — užuomina į Fridricho Listo protekcionistinę agitaciją
[8] Marksas turi galvoje filosofą Anacharsisą, skitą savo kilme, kurį graikai, kaip liudija Diogenas Laercijus, priskyrė prie savo septynių graikų išminčių grupės.
[9] — neužbaigtų veikalų.
[10] — po mirties išleistus veikalus.
[11] — tai yra klausimas! (Šekspyras, „Hamletas“).
[12] — viename lygyje.
[13] — principų aukštumoje.
[14] — argumentum ad hominem — įrodymas, taikmas kalbamajam asmeniui.
[15] Rugsėjo įstatymai — reakciniai įstatymai, Prancūzijos vyriausybės išleisti 1835 metų rugsėjo mėnesį; apribojo prisiekusiųjų teismo veiklą ir įvedė griežtas priemones prieš spaudą. Spaudos atžvilgiu jie numatė padidinti piniginį užstatą periodiniams leidiniams ir įvedė kalėjimo bausmę bei stambias pinigines baudas už pasisakymus prieš nuosavybę ir esamąją valstybinę santvarką.
[16] — Fridricho Vilhelmo IV.
[17] — svarbiausia, tikrąja to žodžio prasme.
[18] — ne laiku.
[19] — būtina sąlyga.